Sunkiausias atvejis „Prarandu kalbą, mintys vienaskiemenės, užsimerkiu, nes mane viskas erzina, – sunkiausio priepuolio atvejį apibūdina pašnekovė. – Sutrinka kvėpavimas. Raumenys visiškai atsileidžia, negaliu judėti, dažnai šlubuoju. Kartais galiu šiek tiek pajudėti ir pasiekiu kur atsigulti, bet kartais neturiu laiko ir tiesiog krentu kaip maišas. Tada vyras nuneša mane į lovą. Kartais raumenys smarkiai įsitempia, negaliu jų ištiesinti arba prasideda traukuliai: trūkčioja ranka, koja, visas kūnas. Būna, einu gatve, mane užpuola lengvas priepuolis, susuka koją, o su tokia koja reikia eiti namo...“ Įtakos turi stresas Bet koks stresas Sofijai gali sukelti epilepsijos priepuolį. Taip pat alkoholis, miego trūkumas, netinkama mityba. Jai tenka nuolat kreipti dėmesį į miego kiekį, maistą. „Žinių geriau visai neskaityti, nesijaudinti. Negaliu visiškai sustabdyti priepuolių, dar neparinkome vaistų, kurie atvestų į stabilią remisiją“, – sako moteris. Kone kiekvieną sykį prieš epilepsijos priepuolį Sofija patiria vadinamąją aurą – savotišką artėjančio priepuolio nuojautą. „Vienas įdomiausių dalykų, susijusių su auros pojūčiu, ‑ nupasakoja ji, ‑ yra toks anti-dežaviu, kai viskas kas pažįstama tampa nepažįstama. Pavyzdžiui, aš galiu neatpažinti savo vyro. Šis jausmas trunka tiesiog kelias sekundes, bet yra labai bauginantis. Panašu, kad staiga atsiduri nepažįstamoje vietoje. Dabar jau pripratau ir raminu save, kad viskas praeis – ir bus gerai.“L.S. skaičius 70 - tiek proc. pacientų pavyksta priepuolius visiškai kontroliuoti vaistais.
‑ Kaip atrodo dažniausiai pasitaikantis epilepsijos priepuolis?
‑ Priepuoliai pasireiškia įvairiai: nuo trūkčiojančios galūnės ar sutrinkančio suvokimo iki sąmonės praradimo ir traukulių. Priepuolių trukmė taip pat įvairi – nuo kelių sekundžių iki minučių. Susirgti gali bet kas bet kokiame amžiuje. Jei žmogus pajunta neįprastus trumpus keistus pojūčius, kurie praeina savaime, bet pasikartoja – galūnės tirpimą ar trūkčiojimą, sutrikusią kalbą, iš atminties dingstančią laiko atkarpą – jau verta pasikonsultuoti su gydytoju.
‑ Jei šalia manęs žmogų ištiktų epilepsija, kaip galėčiau jam padėti?
‑ Tiesiog būkite šalia, kol priepuolis baigsis. Užtikrinkite, kad žmogus neužsigautų į šalia esančius daiktus, atlaisvinkite jo drabužius. Priepuolis įprastai trunka vieną dvi minutes, jam pasibaigus reikia paversti ant šono ir palaukti, kol žmogus atsigaus. Iki tol negalima duoti valgyti ar bandyti pagirdyti. Taip pat atmintina, kad priepuolio metu negalima kišti į burną jokių daiktų ar bandyti pražiodyti. Jei priepuolis užsitęsia ilgiau, priepuoliai kartojasi ar jo metu susižeidžiama, žmogus sunkiai kvėpuoja, ilgai neatsigauna ar jį pykina – tuomet reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Apsilankyti ligoninės Priėmimo skyriuje taip pat reikia, jei tai – pirmas priepuolis gyvenime. Svarbiausia, kad nepraeitume pro sąmonės netekusį žmogų – jam greičiausiai reikalinga pagalba!
‑ Kokios efektyviausios epilepsijos gydymo schemos?
‑ Dažniausiai skiriami medikamentai, jų deriniai, kuriuos gydytojai parenka pagal ligos pobūdį. Pagrindinis vaistų nuo epilepsijos tikslas – mažinti nenormalų neuronų dirglumą ir taip neleisti kilti epilepsinėms iškrovoms. Vaistai nepašalina pačios epilepsijos priežasties, tačiau leidžia išvengti jos priepuolių.
Jei priepuoliai kartojasi nepaisant gydymo keliais vaistais, svarstoma operacinio gydymo galimybė. Chirurginės galimybės yra kelios. Elektroencefalografijos (EEG) ir vaizdinių tyrimų pagalba nustačius už priepuolius atsakingą zoną, siūloma jos pašalinimo operacija. Kitas efektyvus metodas – klajoklio nervo stimuliacija, kuomet implantuojamas stimuliatorius, retinantis ir palengvinantis priepuolius.
‑ Teigiama, kad sergančių epilepsija kasmet vis daugėja. Kaip manote, ar tai tiesa? Ir kokios to priežastys?
‑ Epilepsijos dažnis gana stabilus – ja serga 0,7-0,8 procento žmonių. Gali atrodyti, kad anksčiau epilepsija sergančių žmonių buvo mažiau, tačiau tai greičiausiai geresnės šiuolaikinės diagnostikos ir didesnio visuomenės medicininio raštingumo rezultatas.
‑ Jūs turite daug epilepsija sergančių pacientų. Kaip juos priima visuomenė? Kaip jaučiasi jie patys?
‑ Epilepsija sergančiųjų gyvenimas priklauso nuo visuomenės išprusimo ir tolerancijos. Sergančiuosius šia liga dažnai vargina depresija, nerimas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, todėl darbdavių ir kolegų geranoriškumas, visuomenės priėmimas itin svarbus. Ne visi dar žino, kad epilepsija – ne psichikos liga. Visuomenė keičiasi į gerąją pusę, tačiau švietėjiškos žinios visiems yra ypač svarbios, kad epilepsija sergantys žmonės jaustųsi saugiai ir visavertiškai funkcionuotų visuomenėje. Greta medikamentinio gydymo tai tikrai prisideda prie sergančiųjų sveikatos ir gerovės.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: