- Psichiatrijoje galioja tas pats penkiolikos minučių vizito laikas kaip ir šeimos gydytojo kabinete?
 
- Dvidešimt. Bet to tikrai neužtenka. Pirminiams pacientams, jei atvirai, turėtų būti skiriama apie valanda pokalbio. Pacientą reikia išgirsti, įvertinti, viską paaiškinti. Pas psichiatrą jie ateina išsigandę, konsultacijai, net ir šeimos gydytojui patarus, ryžtasi ne iš karto. Būtina užmegzti kontaktą.
 
- Kai pasiklausai psichiatrinėje dirbančio personalo, kokia ten darbo atmosfera tvyro, neužtektų nė kilstelėto atlyginimo... Ar jūsų darbas neslegia?
 
- Per ilgą darbo praktiką pusę laiko dirbau ligoninėje, antrą tiek – psichikos sveikatos centre. Galiu palyginti. Apskritai manau, kad visose ligoninėse nėra gera atmosfera. Bet kokioje ligoninėje bus sunkiau. Kai pati ten dirbau, patyriau, ką tai reiškia. Ten sunki atmosfera. Žmonės visada skausme, visada dejuoja, o galimybių padėti ne visada yra, visur skubama. Iš ligoninės, ko gero, dėl to ir išėjau, nes pacientams sutrumpino gulėjimo laiką. Psichikos ligonis negali iš karto suprasti savo ligos, jei yra psichozinės būsenoje – jam suleidžiami vaistai, kad aprimtų, o tada prasideda darbas: jis išleidžiamas ambulatoriniam gydymui. Atskiras darbas pacientams išaiškinti ligos esmę, įtikinti, kad reikia tęsti ambulatorinį gydymą. Dėl to, kad pacientai ligoninėse praleidžia nepakankamą laiką, vėliau sugrįžta gerokai blogesnės būklės.
 
- Jaunoji medikų karta žino savo teises ir jas gina. Siekia orių darbo sąlygų, reikalauja teisybės. Jūsų kartos gydytojai tame dalyvauja?
 
- Vyresnės kartos gydytojams yra šiek tiek lengviau. Per visą darbo laikotarpį jau spėji užsidirbti autoritetą, todėl mums pajusti mobingą ar kitą neteisybę vargu ar galima. Norėtųsi, kad jauni gydytojai turėtų sąlygas labiau kūrybiniam darbui, kad jiems nereikėtų patirti tokios skubos ir daryti bereikalingo darbo. Jei valdantieji įsiklausytų į mus, medikus, kaip reikia organizuoti darbą, laimėtume visi, eilės pas gydytojus būtų mažesnės. Nenormalu, kad pas psichiatrą užsirašo trisdešimt žmonių per dieną. Jei anksčiau kalbėdavo, kad didžiausią krūvį neša šeimos gydytojai, dabar ir psichiatrijoje situacija tokia pati. Pas mus ateina dėl visko – išrašinėjame visokias pažymas ir jų vis daugiau. Negalime atlikti kokybiško profilaktinio patikrinimo, todėl atsiduriame rizikoje beskubant suklysti. Tikriname vairuotojus, siekiančius gauti ginklo leidimą, ateina ir dėl notarinių veiksmų bei kitokių dalykų. Atsakomybė perkeliama mums, o sąlygų atlikti gerai darbą nėra. Tai įstatymo tvarkos problema.
 
- Vis dėlto psichiatrai dabar, galima sakyti, yra padėties šeimininkai. Nepatinka darbo sąlygos ar atmosfera gali ant kulno apsisukti. Kita gydymo įstaiga jį priims išskėstomis rankomis, dar ir atlyginimą padidins. Visur jaučiamas psichiatrų trūkumas...
 
- Taip. Tik mano amžius jau toks, kad niekur kitur eiti nebesinori. Nėra kam dirbti, visur trūksta gydytojų – problema rimta. Šeimos gydytojas negali tapti psichiatrinės tarnybos koordinatoriumi, o anksčiau dalį darbo krūvio buvo bandoma perkelti būtent jiems. Šeimos gydytojai galėjo diagnozuoti ir depresijas, ir demencijas; gydyti tris mėnesius be psichiatro konsultacijos. Po to, kai išėjo buvusio ministro Aurelijaus Verygos įstatymas dėl medikamentų priklausomybės, šeimos gydytojai bijo išrašyti vaistus – išėjo vos ne grasinimas, kad su psichotropiniais vaistais galima sukelti priklausomybę, todėl reikia bausti gydytojus už psichotropinių, narkotinių medžiagų platinimą ir vidutinį sveikatos sutrikdymą. Bausmė už tai – šešerių metų laisvės atėmimas. Ministras Arūnas Dulkys šį įstatymą sušvelnino, bet šeimos gydytojų galvose jis tebegalioja, nes labai jau grėsmingas buvo.
 
- Pastebite tendencijų, kokie psichikos sutrikimai būdingi mūsų amžiui, tautai?
 
- Nemiga – problema numeris vienas. Taip pat nerimas, panikos atakos. Žmonės patiria didelę įtampą. Pastebiu, kad žmonės atrodo lyg ir sveiki, bet nuo įtempto darbo, streso negali kokybiškai pailsėti, nervų sistema pertempta, vargina pervargimo sindromas. Jau buvome primiršę tokį sindromą kaip neurastenija – dabar vėl atsiranda. Žmonės atrodo intelektualūs, protingi, dirbantys kvalifikuotą darbą, bet resursai nėra beribiai. Nemiga ir poilsio neturėjimas – rizikingas dalykas. Vėliau dėl to gali ištikti ir miokardo infarktas, ir kiti dalykai.
 
- Po kovido Vyriausybė ėmė stiprinti gyventojų psichinę sveikatą. Jaučiate, kad į tai mestos pajėgos?
 
- Jaučiame, kad yra daugiau pacientų, bet pastangų nematome. Jos labiau teorinės. Specialistų vis tiek nėra. Įvedė psichoterapeutų etatus – padirbo pas mus pusę etato pusmetį ir išėjo. Psichoterapeutų reikia psichikos sveikatos centruose, bet jų tiesiog nėra. Ką reiškia tos pastangos? Įstatymai yra, bet praktiškai jų vykdyti neišeina – nėra kam.
 
- Galbūt dėl to daug gydytojų gydymo įstaigų prikalbinti dirba toliau, nors galėtų išeiti į užtarnautą poilsį. O gal norėtųsi sode gėles auginti?
 
- Turiu ir aš sodą. Ir devynis anūkus, kurie ten atvažiuoja. Turbūt jau pavėlavau išeiti į pensiją. Nemokėsiu jau adaptuotis. Pernai mirė vyras. Šeima sako, kad jei išeisiu į pensiją, man bus tik blogiau. Aš aktyvi. Dar ir automobilį vairuoju. Myliu savo darbą, mėgstu bendrauti. Nemokėčiau būti viena namuose ir tylėti. Bet viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Buvau pagalvojus, kad jau 75 metai – laikas išeiti, nes visko neaprėpsiu. Bet kai iš administracijos gauni apdovanojimą, kaip gali išeiti?..
Bet iš tiesų, tai nėra, kam dirbti... Kolegė serga, dabar ir jos pacientus turiu. Vakar buvo keturiasdešimt devyni. Susitvarkėme. Išėjau iš darbo pusė devynių, sutvarkiau dar reikiamus dokumentus į komisiją, namo grįžau pusę dešimt, dar uogienės išviriau, o šiandien šeštą atsikėliau. Viską reikia daryti ne per prievartą, o ramiai ir be įtampos. Reikalai eisis žymiai lengviau. Būkite čia ir dabar. Atsipalaiduokite.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!