Veik ketverius metus praktiškai visiškoje tamsoje gyvenęs uteniškis Jonas Motiejūnas (65 m.) šiandien sako besijaučiantis tikru laimės kūdikiu. Po prieš dvi savaites atliktos ragenos transplantacijos vyras pagaliau vėl išvydęs ne tik savo, bet ir visą šį laiką nė per žingsnį neatsitraukusios žmonos veidą.
Per metus Lietuvoje vidutiniškai atliekama apie šešiasdešimt ragenos transplantacijų (panašiai po lygiai Santaros ir Kauno klinikose).
Rageną išdegino dar vaikystėje
Jonas pasakojo dar nuo paauglystės išmokęs gyventi praktiškai regėdamas tik viena akimi. „Kairė akis buvo traumuota įvykus nelaimingam atsitikimui. Vaikai būdami žaidėm, išdykavom, bėgom po statybas. Draugas pakėlė kamuolį nuo paviršiaus, kur buvo kalkių, ir metė man tiesiai į veidą. Dėl to buvo išdeginta visa ragena“, – įvykius prisiminė vyras.
Dėl itin silpnos regos (vos 0,04 dioptrijų) jis sako tematęs baltą rūką ir žmonių šešėlius. „Tad toks tas matymas ir buvo“, – guodėsi pašnekovas. Jis sakė, kad ieškota būdų padėti, bet medicina tuomet buvo bejėgė.
Nors likimas jau buvo nuskriaudęs vyrą, didelė bėda nutiko beveik prieš ketverius metus, kai sveikąją dešinę akį staiga pasiglemžė glaukoma. „Ši klastinga liga užklupo staiga ir per dvi savaites visai apakau iki tol gelbėjusia akimi“, – sakė jis.
Praregėjęs apsiverkė
Kad netektų gyventi tamsoje, imtasi gelbėti kairiosios akies – pastaruosius porą metų truko gydymas ir po per savaitę sekusių trijų operacijų šiandien vyras gali džiaugtis transplantuota ragena bei grįžtančiu regėjimu. Tuoj būsiančios trys savaitės, kai Jonas vėl po beveik 50 metų šia akimi praregėjo.
„Kai jau po pirmos operacijos pamačiau šviesą, žmonių veidus, aplankė neapsakomas jausmas ir laimės ašaros! Po transplantacijos dar geriau, kasdien rega vis gerėja. Niekada po traumos šia akimi taip nemačiau. Taip, laukti ilgai reikėjo, bet nieko nepadarysi, toks jau likimas“, – sakė optimistiškai nusiteikęs vyras.
L.S. skaičius
94
- tiek žmonių sausio pradžioje Lietuvoje laukė ragenos transplantacijos.
Žmona tapo antra gydytoja
Keletą metų artimųjų už rankos vedžiotas Jonas ypač dėkingas juo besirūpinusiai žmonai. „Ketverius metus ne tik jos, bet ir savo veido nemačiau. Dar dešros gabaliuką iš šaldytuvo pasiimdavau, bet vienas nieko daugiau negalėjau. Į gatvę eidavau tik su žmona už parankės. Vaistus kiekvieną dieną lašinti reikėjo, tad ji tapo antra gydytoja. Taip ir vargome“, – pasakojo jis. Ryšį su aplinkiniu pasauliu palaikyti Jonui padėjo radijas – viena radijo stotis tapusi geriausiu draugu.
Vyras įsitikinęs – dabar gyvenimas kaip reikiant pasikeis, juo labiau kad ir medikų prognozės įkvepia. „Jau matau, kas ant spintos parašyta, galiu paskaityti. Gydytojas žada šviesią ateitį, jaučiu, kaip kasdien geriau“, – vilties nestokojo pašnekovas.
Interviu
VUL Santaros klinikų akių ligų gydytojas Almantas Makselis:
-
Paciento ragena buvo pažeista dar vaikystėje. Tai apsunkino transplantaciją?
- Išties šio paciento atvejis yra išskirtinis. Dėl ligos vyras yra viena akimi yra visiškai apakęs, o kita akis buvo pažeista traumos, cheminio nudegimo. Dėl to susiformavo ne tik paprasti randai ragenos paviršiuje , bet atsirado ir naujadarinės kraujagyslės. O tai yra prognostiškai blogesnis rodiklis galvojant apie transplantato prigijimą. Todėl porą metų gydėme pacientą, prireikė kelių operacijų. Bandyta išvengti transplantacijos, nes jei ji būtų daryta ypač ankstyvame periode, galėjome prarasti ir vienintelę galinčią matyti akį.
-
Kone iš eilės sekė net trys operacijos.
- Prieš tai dvi operacijos atliktos stengiantis kuo geriau atkurti akies paviršių. Viena daryta dėl glaukomos, kurios jau pasiglemžė vieną akį. Taip pat atlikta limbo kamieninių ląstelių transplantacija: iš aklosios akies, kurios ragena ganėtinai sveika, paimtos kamieninės ląstelės ir persodintos ant sergančios akies. Tikėjomės, kad ragena šiek tiek praskaidrės ir galbūt nereikės daryti transplantacijos. Tačiau rezultatas nebuvo toks, kurio tikėjomės, todėl atsiradus tinkamam, gerai suderinamam donoriniam audiniui atlikta transplantacija.
Pats paprasčiausia transplantacijos metodas – vadinamoji kiaurinė transplantacija, kada paciento rageną pašaliname per visus sluoksnius ir įsodiname visų sluoksnių donorinę rageną. Šiuo atveju atlikta pakankamai išskirtinė operacija, kai buvo paliktas labai plonas – maždaug 15 mikronų storio – vidinis sluoksnis ir ant jo buvo persodinta donorinė ragena. To reikėjo, kad būtų kuo mažesnis kontaktas su paciento imunine sistema, geresnis transplantato prigijimas ir pavyktų išsaugoti akį. Tokios operacijos nėra dažnai daromos, todėl džiaugiamės sklandžiu rezultatu. Šiuo atveju tai pacientui buvo saugiausias ir geriausias variantas.
-
Kokios prognozės – kiek paciento regėjimas turėtų atsistatyti?
- Su pagalbinėmis priemonėmis, akiniais galės skaityti. Sunku pasakyti, kiek dėl glaukomos yra pažeistas regos nervas, bet dėl ragenos matymas dar keisis ir turėtų vis gerėti kelis ateinančius mėnesius, kol ragena atsistatys į natūralią formą. Labai svarbus minėtas paliktas vidinis ragenos sluoksnis, padėsiantis palaikyti ragenos skaidrumą ir veikiantis kaip barjeras imuninei sistemai. Tikimės, kad viskas turėtų būti labai gerai.
-
Daug žmonių prireikia ragenų transplantacijos?
- To prireikia dėl ragenos ligų. Ragena yra kaip akies langas ir jeigu ji dėl kokių nors priežasčių pasidaro drumsta, vienintelis būdas atkurti regėjimą - ragenos pakeitimas, tai yra transplantacija. O minėtosios ligos gali būti ir degeneracinės, kada gyvenimo eigoje vyksta tam tikri procesai ir ragena pradeda pati drumstėti. Kita situacija, kai drumstys ir randai susidaro po infekcijų. Dabar dažniausiai šios problemos pasitaiko dėl kontaktinių lęšių nešiojimo ir mikrotraumų, kada pažeidžiamas paviršius, įsimeta infekcija ir ragenoje susiformuoja randai.
-
Donoro tenka ilgai laukti?
- Per metus Lietuvoje vidutiniškai atliekama apie šešiasdešimt ragenos transplantacijų (panašiai po lygiai Santaros ir Kauno klinikose). Formaliai atrodo, kad tas poreikis galėtų būti ir didesnis, bet šiuo metu, kai buvo keli donorai, padarėme tiek operacijų, kad bent mūsų klinikose eilės praktiškai nebeliko.
Jei ateityje būtų panaši situacija, tai ragenas imtume tik tada, kai turėtume recipientus. Mūsų klinikose dabar greičiausiai per kokius du tris mėnesius be problemų galima būtų tą padaryti. Aišku, viskas priklauso nuo donorų kiekio.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: