- Šią savaitę minime Pasaulinę stuburo dieną. Vis tvirtinama, kad daugumos vaikų ši organizmo ašis nėra sveika. Sutiktumėte su tuo?
- Šiandien yra piktnaudžiaujama tokiomis diagnozėmis kaip stuburo iškrypimas ar plokščiapadystė. Netaisyklinga, vadinamoji nenormali, laikysena – tai fiziologiniai, išaugami dalykai. Esant pirmam augimo šuoliui praktiškai visi šešerių aštuonerių metų amžiaus vaikai tai patiria. O dabar patikrinę moksleivius sveikatos priežiūros specialistai įtraukia tai kaip ligą ir tikina, kad 60–70 procentų vaikų yra nesveiki.
 
Taip teigti nėra teisinga. Kaip ir mitas yra tai, kad dėl blogų suolų, sunkių kuprinių iškrypsta stuburas. Vaikas gali pavargti, atsirasti skausmai juosmens, nugaros srityje, tačiau stuburas dėl to neiškrypsta. Norint konstatuoti patologiją, reikia žinoti normalią vaiko raidą pagal metus, lytį. Dėmesį reikia atkreipti, jei atsiranda skausmas, galūnių asimetrija, raumenų jėgos vienpusis pasikeitimas.
 
- Naujoji šių laikų epidemija – aktyvaus įsitraukimo į išmaniąsias technologijas nulemti įvairūs stuburo skausmai. Problemai apibūdinti atsirado net atskiras terminas – „žinučių kaklas“.
- Be abejo, kad tokios tendencijos pastebimos. Tik vaikai yra kantrūs ir mažiau skundžiasi. Tokie skausmai būdingesni paaugliams, suaugusiems, ilgas valandas praleidžiantiems prie kompiuterio, naudojantis išmaniuoju telefonu. Ir tai nenuostabu – pabandykite nuleidę galvą taip ilgai pabūti. Kaklas ir krūtininiai slanksteliai persikreipia, kraujagyslės persilenkia, atsiranda nervų, raiščių spaudimo reiškiniai, nepakankamai kraujo priteka į galvą... Taigi pasirūpinti saugia darbo ir mokslo aplinka, tinkama sėdėsena labai svarbu. Aišku, natūralu, kad žmogus pavargsta ilgai sėdėti taisyklingoje pozicijoje, mieliau sudrimba ant minkštasuolio.
 
Todėl dar svarbesnis tampa kokybiškas poilsis. Juk trečdalį ketvirtadalį gyvenimo praleidžiame miegodami, tad reikia ir geru ortopediniu čiužiniu pasirūpinti, kad stuburas atsipalaiduotų, prisiderintų prie jo ir dubens linkių, pagalvė neturėtų būti per aukšta. Reikia rasti laiko pagulėti, ant kokio fotelio atlošo palaikyti vakare pakėlus kojas. Tokius įgūdžius būtina ugdyti ir vaikams. Nes jie dažnai nepajaučia nuovargio ir skausmo.
 
- Vaikams dažnai brukama ortopedinė avalynė. Kada tikrai ji reikalinga?
- Ortopedinė avalynė – tai neįgaliųjų batai. O didžioji dauguma vaikų juk yra sveiki. Mitas, kad padas turi būti kietas, aplinkui viskas kieta, įdėtas didelis supinatorius. Tai yra tas pats, kas vaikščioti sugipsuota pėda. Su tokiais batais praleidžiant mokykloje šešias aštuonias valandas raumenys atrofuojasi. Lygiai toks pats mitas, jog namuose vaikui reikia vaikščioti su batais. Jis turi bėgioti basas, su kojinėmis. Tik tuomet jis tūps, stosis, lips.
 

Vienintelis reikalavimas batams – šiek tiek kietesnis turi būti užkulnis. O ortopedinei avalynei indikacijos yra griežtos, kai yra įgimtų deformacijų. Savo ruožtu asimptominės plokščiapadystės gydyti nereikia. Ateina tėvai ir prašo išrašyti ortopedinius padus, tačiau sakau, kad tai – tiek žala vaikui, tiek finansinis nuostolis tėvų kišenei ir valstybei.

 
- Kaip randate kompromisą su tėvais, tikinčiais, kad jų atžalas būtina gydyti?
- Natūralu, kad jei devyni gydytojai tėvams sakė, kad vaikas nesveikas, o tu po to sakysi priešingai, neatrodysi labai protingas. Tačiau reikia kalbėtis. Jei per tris minutes ne tik išaiškinsi, bet ir parodysi, kad vadinamosios vaiko bėdos yra natūrali jo raidos dalis, devyniasdešimt procentų tėvų ima suprasti. Aš konsultuoju daug, bet trumpai. Aišku, pasitaiko nuomonių, kad trumpai trunkantis konsultavimas yra nekompetetingas ar nevisapusiškas. Tačiau devyniasdešimt procentų atvejų, ypač kalbant apie antro lygio konsultacijos, kurios būna ne tik universitetinėse ligoninėse, skundžiasi tėvai, o ne vaikai (šypteli).
 
Jei pasakai, kad tavo vaikas yra sveikas ir žmogus būna nepatenkintas, kartais gali paskirti mankštas. Tačiau kitą kartą tėvai ateina jų reikalaudami, kad jiems priklauso tiek ir tiek seansų. Ir tenka atsakyti, kad, deja, nepriklauso, visur pinigai yra apskaičiuoti. Jei yra galimybė leisti vaiką į baseiną, sporto būrelį, bus daugiau naudos nei tie penki seansai mankštų ar masažų. Sprendžiant tokias fiziologines problemas pagrindinis vaidmuo tenka tėvams. Mes gi turime užsiimti patologijų gydymu. Kam švaistyti sveikatos biudžetą, jei vėliau neužtenka lėšų onkologinėms ligos gydyti, padėti tikriems neįgaliesiems?
 
- Turite savo raktą, kaip susikalbėti su mažaisiais pacientais?
- Kad ir koks pavargęs būtum, stengiesi visada šypsotis. Nes jei tėvus dar gali apgauti, vaiko neapgausi, negali būti piktas ar panašiai. Bendraudamas su vaiku pats turi šiek tiek juo tapti. Darbas su mažaisiais pacientais kiek labiau įpareigoja. Gal būsiu nepopuliarus, bet į viską esu linkęs žiūrėti optimistiškai: džiaugiuosi savo šeima, kolegomis, darbu, miestu. Be abejo, galbūt valstybės požiūris nepakankamas kalbant apie gydytojų atlyginimus. Bet, mano įsitikinimu, pirmiausia nuo tavo paties nusiteikimo priklauso ir aplinkinių būsena. Reikia mažiau verkti, o žiūrėti į priekį.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!