- Gerbiamas profesoriau, sveikiname su svarbiu įvertinimu. Ką jums reiškia „Nordic Stroke Award“ apdovanojimas?
- Visų pirma šis apdovanojimas ne mano, o Lietuvos pasiekimų kovojant su insultu įvertinimas: visų tarnybų, priežiūros institucijų, taip pat sisteminės pertvarkos. Lietuvos tyrėjai per pastaruosius metus apie insultą paskelbė nemažai straipsnių prestižiniuose užsienio mokslo leidiniuose. Skiriant apdovanojimą visi šie kriterijai yra vertinami. Jį įteikė man, nes esu Lietuvos insulto asociacijos prezidentas. Apdovanojimas teikiamas kas dvejus metus draugijos kongreso metu ir jį yra gavę tokie iškilūs mokslininkai kaip suomis Markku Kaste, švedas Bo Norrving, danė Grethe Andersen ir kiti.
„Nordic Stroke Award“ yra kartu ir įpareigojimas, kad nuo 2014 metų Lietuvoje prasidėjusi pertvarka, kai ėmė veikti insulto diagnostikos ir gydymo centrai, tęstųsi. Šiemet gegužės 11 dieną Europos Sąjungoje oficialiai pristatyta kovos su insultu veiksmų plano deklaracija, kurios tikslas –Europos šalyse standartizuoti ir unifikuoti insulto diagnostiką ir gydymą pagal moderniausius standartus, paremtus naujaisiais klinikiniais tyrimais. Džiugu, kad Lietuva yra viena pirmųjų šalių, kartu su Ukraina, atsiliepusių į šį kvietimą ir pasirašiusi deklaraciją. Geruoju požiūriu esame Europos avangardas. Prisijungdami prie šios iniciatyvos įsipareigojome bendrus insulto priežiūros standartus šalyje įdiegti iki 2030 metų. Noriu pažymėti, kad kai kuriuos šiame dokumente deklaruojamus siekius Lietuvoje tenkiname jau dabar.
 
- Teigiate, kad insultą lengviau ne yra ne gydyti, o juo nesusirgti.
- Žmonės turėtų mažinti insulto veiksnius. Tai padidėjęs kraujo spaudimas, cholesterolis, cukrinis diabetas, širdies ritmo sutrikimai, antsvoris, fizinio aktyvumo stoka, žalingi įpročiai. Jei šių veiksnių yra, vadinasi, yra ir insulto rizika. Reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir paprašyti įtraukti į širdies kraujagyslių ligų prevencijos programą, kurios metu bus atliekami tyrimai. Jų rezultatai sumuojami ir pagal tarptautinę skalę įvertinama insulto rizika per ateinančius penkerius dešimt metų. Toliau seka standartizuotas profilaktikos priemonių planas, kuriame yra tiek gyvenimo būdo korekcija, tiek medikamentinis gydymas bei individualūs dalykai, svarbūs konkretaus paciento atveju.
 
- O ar yra genetinės insulto priežastys?
- Insulto atveju šeiminė anamnezė yra rizikos veiksnys. Deja, tikrai dar nepakankamai žinome apie genetinius insulto mechanizmus. Kaip tik šiuo metu su bendradarbiais ruošiame straipsnius apie genetiškai nulemtą galvos smegenų smulkiųjų kraujagyslių patologiją ir genetika grindžiamą personalizuotą insulto priežiūrą. Paveldimos kraujotakos, kraujo krešėjimo ligos daro įtaką insulto vystymuisi, laimė, tokie atvejai nėra dažni. Tačiau polinkis į ankstyvą kraujo spaudimo padidėjimą, medžiagų apykaitos sutrikimus yra perduodamas genetiškai ir didina predispoziciją. Ypač problematiška, kad genai didina pasikartojančių insultų riziką, nes jų negalime pakeisti. Tikimės, kad ateityje bus galima tam tikrus genus „iškirpti“ ar koreguoti . Skamba nerealiai, tačiau ir tai, kas vyksta mūsų akyse dabar, prieš trisdešimt metų atrodė fantastika.
 
- Itin svarbus veiksnys – cholesterolis. Tačiau dabar kalbama, kad jo padidėjimas yra normalu ir netgi raginama vartoti daugiau gyvūninių riebalų. Ką apie tai manote?
- Jei žmogus turi tik vieną rizikos veiksnį – cholesterolio padidėjimą – insulto tikimybė išauga du kartus, tačiau jei šalia yra ir kitų, pavyzdžiui, padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, širdies ritmo sutrikimai, ligos rizika stipriai didėja. Be to, cholesterolis skatina kitų veiksnių – aterosklerozės, kraujagyslių elastingumo sumažėjimo – formavimąsi, palaiko lėtinį uždegimą.
Skeptikai pasakytų, kad cholesterolis būtinas organizmui. Tiesa. Tačiau gliukozė taip pat gyvybiškai būtina organizmui. Visgi niekas nesako, kad jos nereikia reguliuoti, kai ilgą laiką viršija normą ir žmogus serga cukriniu diabetu. Tas pats galioja cholesteroliui – tam tikras kiekis reikalingas, o perteklinis – žalingas.
 
- Insultą patyrę žmonės labiausiai bijo, kad jis nepasikarotų.
- Įmanoma išvengti ir nepraeinančio, ir praeinančio insulto (mikroinsulto). Didžiausia rizika yra pirmąjį mėnesį. Po metų pavojus tampa dar mažesnis, o su tolesniais metais insulto rizika net priartėja prie likusios populiacijos. Pirmieji metai itin svarbūs nedidelio insulto atveju. Pacientai turėtų griežtai laikytis gydytojų nurodymų. Kartu taikomos medikamentinės ir nemedikamentinės priemonės šimtu procentų neapsaugo, tačiau suteikia apie penkiasdešimt procentų apsaugos.
 
- Labai svarbus momentas – po insulto sutrikusios pažinimo funkcijos.
- Iš tiesų. Daug kas kalba apie po insulto suprastėjusias fizines funkcijas (judėjimą, koordinaciją), bet insulto poveikis pažinimo funkcijoms (atminčiai, dėmesiui, orientacijai, kalbai) paliečia daugiau nei pusę pacientų ir itin neigiamai veikia tolesnį jų gyvenimą.
Kognityviniai sutrikimai paprastai išryškėja per pirmuosius tris mėnesius. Gera žinia, kad, priešingai nei kitų pažinimą bloginančių ligų (pavyzdžiui, Alzheimerio) atveju, susirgus insultu medikamentų pagalba gana sėkmingai pavyksta šiuos pokyčius stabilizuoti ar net gerinti – būklė nėra neišvengiamai blogėjanti. To nedera pamiršti.

---

 
Dosjė
Darbovietės ir pareigos: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto direktorius; Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos profesorius ir klinikos vedėjas.
VU ligoninės Santaros klinikos, vyresnysis gydytojas neurologas.
Lietuvos neurologų asociacijos ir Lietuvos insulto asociacijos prezidentas. Mokslinio žurnalo „Neurologijos seminarai“ atsakingasis redaktorius, daugelio tarptautinių žurnalų recenzentas. Paskelbė daugiau kaip 50 publikacijų specializuotuose tarptautinėse duomenų bazėse cituojamuose Lietuvos ir užsienio medicinos žurnaluose.
Mokslinių interesų sritys: galvos smegenų kraujotakos ligos ir insultas, ekstrakranijinių ir intrakranijinių smegenų kraujagyslių ultragarsiniai tyrimai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!