Aistė pasakoja, kad prie tokios būklės ją privedė ilgalaikiai emociniai išgyvenimai, kuriuos sukėlė ankstyvoje paauglystėje patirta seksualinė prievarta.
„Taip prasidėjo mano kelionės pas psichiatrus ir ligonines. Iš pradžių nebuvau labai sukalbama. Neigdavau, kad sergu. Nenorėdavau gerti vaistų. Maniau, kad mane tenorėjo laikyti uždarytą „durnynuose“. Kol mano požiūris buvo toks – buvo blogai. Mėnesį gulėdavau ligoninėje, tada išleisdavo namo, o po kurio laiko vėl atsidurdavau palatoje po bandymo kelti prieš save ranką. Mano būklė nė kiek nepagerėdavo“, – prisimena Aistė.
 
Vienas tokių atvejų merginai vos nesibaigė mirtimi. Penkiolikos ji atsidūrė reanimacijoje išgėrusi pavojingą dozę jai išrašytų raminamųjų. Anot Aistės, tąkart suprato, jog jai reikalinga profesionali pagalba.
„Supratau, kad reikia priimti pagalbą, kurią man jau kurį laiką iš visų jėgų bandė suteikti gydytojai. Pradėjau konsultuotis su psichoterapeutu, dalyvavau užimtumo programose. Po kurio laiko savijauta pradėjo šiek tiek gerėti. Išrašyta iš ligoninės nenustojau lankytis pas psichologą ir psichiatrą. Stengiausi kaip įmanoma labiau užimti savo dieną. Taip pamažu, stebint gydytojui, pradėjau nutraukti vaistų vartojimą“, – apie gautą pagalbą pasakoja mergina.
 
Kelerius metus Aistė net nebesilankė pas gydytojus, tačiau pastaruoju metu būklė vėl pradėjo blogėti. Dėl atsiradusių suicidinių minčių mergina vėl pateko į nuolatinę medikų priežiūrą.
„Lapkritį vėl „atkritau“. Šįkart pati kreipiausi pagalbos. Pasakiau, kad kyla mintys sau pakenkti. Vėl pradėjau gerti vaistus. Šiek tiek pagerėjo savijauta. Būdama ligoninėje sužinojau apie Kauno ligoninės Psichosocialinės reabilitacijos centrą, kur šiuo metu ir esu. Dabar jaučiuosi daug geriau ir gydymas man daug lengvesnis, nes būklę pripažįstu. Šįkart nuo pat pirmų dienų stengiausi kiek galėdama padėti sau pati ir priimti visą įmanomą pagalbą, kurią man suteigia medikai“, – pasakoja Aistė.

---

 
Interviu su specialistu 
Psichoterapeutas ir gydytojas psichiatras Olegas Lapinas:

- Dažnam žmogui depresija asocijuojasi tiesiog su elementariu liūdesiu. Vis dėlto gydytojas psichiatras taip greičiausiai nepasakytų...
- Egzistuoja daugybė įvairių depresijos formų. Paprastai ji pasireiškia melancholija, apatija. Ja sergantieji nesidomi tuo, kas vyksta aplink. Žmogus nemato prošvaisčių praeityje, dabartis - tuščia, o ateitis - beviltiška. Kai kuriems prasideda miego sutrikimai. Pasireiškia ir fiziniai simptomai: skausmai, galvos svaigimas, vidurių užkietėjimas. Kenčiančio nuo depresijos žmogaus kalba ir mąstymo procesas sulėtėja, kaip perkėlus į seną kompiuterį.
Tiesa, geras psichiatras pirmosios konsultacijos metu neskubės diagnozuoti depresijos. Tačiau pastebėjus, jog per trisdešimt ar keturiasdešimt minučių žmogaus tonas nesikeičia, emocinė būsena, mimika ar kūno kalba nekinta, yra pagrindo manyti, kad žmogus serga šia liga. Be to, gydytojas būtinai paklaus, ar pacientui kyla suicidinės mintys. Jos gali kilti kiekvienam ir tai tikrai nereiškia, jog žmogus rimtai serga, tačiau turint omeny visus kitus veiksnius teigiamas atsakymas į tokį klausimą signalas, jog žmogui reikalinga rimtesnė pagalba.
Dažnai depresija yra kitų žmogaus būklių, pavyzdžiui, patirtos traumos ar nerimo sutrikimo pasekmė. Paradoksalu, tačiau depresija tam tikra prasme yra savotiškas žmogaus sąmonės gynybinis mechanizmas. Kai patiriame didelį ir ilgalaikį stresą, organizmas prie jo prisitaiko, ilgainiui mes jo nebejaučiame. Tačiau kartu pradedame nebejausti ir to, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo. Tokia būsena vadinama „ahedonija“, tai yra negebėjimą patirti džiaugsmo.
 
- Kokie depresijos gydymo būdai laikomi veiksmingais?
Lietuvoje paprastai yra gydoma antidepresantais. Jų yra kelios grupės. Vieni labiau veikia adrenaliną, kiti - dopaminą, serotoniną. Yra antidepresantų, kurie prisideda ir prie žmogaus miego kokybės gerinimo.
Neretai yra kombinuojami du tipai antidepresantų, vieną skiriant gerti ryte, o kitą – vakare. Skirti antidepresantus psichiatras turi atsakingai. Pasitaiko taip, jog linkę į savižudybę pacientai nežengia to žingsnio dėl apatijos ir energijos trūkumo, tačiau pradėję vartoti vaistus gali tapti aktyvesni, bet išlaiko tą patį savidestrukcinį polinkį. Todėl specialistai turi akylai stebėti paciento emocinius pokyčius gydymo metu.
Taip pat egzistuoja ir nemedikamentiniai gydymo būdai. Kognityvinė bei elgesio psichoterapija. Pirmosios atveju pacientas stropiai fiksuoja nuotaikas dienoraštyje, nurodydamas jos pasikeitimų aplinkybes, priežastis, laiką ir kitas detales. Tai padeda reflektuoti ties tuo, kokie jo kasdienybės aspektai veikia pozityviai, o kokie - negatyviai. Toks terapijos būdas yra ganėtinai efektyvus ir kartais net prilygsta medikamentiniam. Elgesio terapija, kaip ir byloja pavadinimas, numato tam tikras nesudėtingas ir ne protines veiklas. Lietuvoje, deja, kognityvinė terapija nėra plačiai taikoma.
 
- Kaip ir daugelis receptinių vaistų, juolab tų, kurie paveikia žmogaus emocinę būklę, antidepresantai tikriausiai turi ir šalutinių poveikių. Kaip jie dažniausiai pasireiškia?
- Pirmomis savaitėmis, tada, kai pacientas tik pradeda vartoti antidepresantus, preparatui dar nepradėjus tinkamai veikti, gali pasireikšti nerimas. Jo bijoti neverta. Tai - normali organizmo reakcija į tiesiogiai smegenis veikiantį medikamentą. Po maždaug dviejų ar trijų dienų nerimas dažniausiai praeina. Pasitaiko, jog antidepresantai sukelia galvos skausmus, ypač senesnės kartos. Pasitaiko, kad nuo kai kurių antidepresantų pakyla kraujospūdis, dėl to hipertonikams dozę didinti reikėtų atsargiai. Tačiau visi šie šalutiniai poveikiai paprastai išnyksta per pirmas porą savaičių. Jei išlieka arba gydymas neduoda reikiamo efekto – reikalinga skirti kitos grupės preparatą. Paprastai pacientams tenka pakeisti vaistus kelis kartus prieš atrandant jiems tinkamą.
 
- Ši liga išgydoma?
- Absoliučiai išgydoma. Kaip ir dauguma psichinių ligų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!