Su iššūkiais susitvarkė
 
Spektaklio idėjos „variklis“, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ komandos aktorė Joana Čižauskaitė Narvidė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo spektaklių slaugomiems vaikams. Pamatę, koks stiprus šių spektaklių poveikis, aktoriai ėmė ieškoti formos, kaip tai perteikti ir senjorams. „Sužinojome, kad yra kolegų kitose šalyse, kurie turi tokį formatą. Nuvykome į Vieną, kur kartu su patyrusiais „Red Noses International“ aktoriais ieškojome tinkamiausios formos senjorams. Grįžome įkvėpti ir paskatinti. Teliko scenarijų adaptuoti Lietuvai ir jį pastatyti“, – teigia moteris.
 
Viena rimčiausių užduočių klounų komandai – Zigmui (Justinas Narvidas), Rožei (Justė Liaugaudė) ir dekoratorei bei šviesų dailininkei Aistei Alksnytei – buvo sukurti siužetą iš demencija sergantiems senjorams atpažįstamų elementų. „Buvo įdomu gilintis, kokios muzikos klausė žmonės prieš 30-40 metų, kokiomis idėjomis gyveno, kokios buvo to laikmečio naujovės, kokios vyravo meno kryptys“, – pasakoja aktorė.
 

„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ komandos aktorė Joana Čižauskaitė Narvidė neslepia: sukurti varjetė su slaugomais žmonėmis nebuvo lengva. Pirmiausiai reikėjo pristatyti spektaklio idėją personalui ir įtikinti, jog tai saugu. Tuomet – organizuoti senolių aktorių atranką. „Aktoriais gali būti bet kuris slaugomas žmogus, tereikia įtikinti, kad jis gali tai padaryti. Pavyzdžiui, vienas mūsų senolis dvi dienas tikino, kad jis negali ne tik vaidinti, bet ir vaikščioti. Buvome sunerimę. Tačiau vaidinimo dieną jis tapo centrine figūra – tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu ir padarė gerokai daugiau, nei galėjome įsivaizduoti“, – pasakoja J.Čižauskaitė Narvidė.

 
Aktorė tikina, kad iššūkių kilo ir daugiau: „Pavyzdžiui, kuris iš aktorių galės scenoje šokti tiek, kiek nori šokti itin mėgstanti senjorė Jūratė? Arba kaip įtikinti Broniuką atiduoti rekvizitus, kurių jis atiduoti nenori, nes tiki, kad tai – jo daiktai? Dar viena jaudinanti istorija nutiko su moterimi, kuri iš visos širdies norėjo dalyvauti spektaklyje, nors fiziškai negali valdyti didžiosios kūno dalies. Jos vienintelis žodis scenoje – „meilė“. Ji vaidino kaip tikra aktorė! Savo žodį ištarė taip, kad visus užbūrė.“


 
Patenka į senjoro pasaulį
 
Anot J.Čižauskaitės Narvidės, slaugos namuose ji atsidūrė neatsitiktinai: po daugybės įvairių vaidmenų „Keistuolių teatre“ ir kino filmų veikloje ji ėmė ilgėtis gilesnės prasmės. Taip gimė svajonė – pasitelkiant aktorinį meistriškumą, padėti periferijose atsidūrusiems žmonėms: tiems, kurie gyvena vaikų ligoninėse, sanatorijose, vaikų namuose. „Prieš 12 metų atradau klounadą, jos dėstytojus ir bendruomenę. Prisijungus prie tarptautinės organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, pasikeitė mano požiūris ne tik į aktorystę, bet ir į gyvenimą apskritai. Man norisi sukurti santykį, priartėti prie žmogaus asmenybės, prie širdies“, – sako aktorė.
 
J.Čižauskaitė-Narvidė prisimena vieną pirmųjų susitikimų su senjorais. Aplankyta močiutė tąkart sušuko: „O, angelas atėjo manęs pasiimti!“ Tuomet aktorė suvokė, kad jos atliekamas klouno personažas – tai mistiška figūra, padedanti patekti į senjoro pasaulį. „Taip aš galiu tapti tuo, ko jiems tuo metu reikia – artimuoju ar bet kuo kitu, kas jiems įdomu. Tai padeda senjorams būti tuo, kuo jie yra. O mano misija – padėti jiems tai padaryti nieko iš jų nereikalaujant. Aš stengiuosi matyti taip, kaip jie mato, kalbėti taip, kaip jie girdi. Nes visus kitus dalykus, kurie susiję su žodžiu „reikia“, padaro slaugos personalas“, – aiškina ji.
 
Aktorės teigimu, būti su senjorais reiškia perimti tam tikrą jų mąstymo būdą. „Dirbant su vaikais supranti, kad jie turi ateitį. Senjoras – tik praeitį. Bendraujant turi padėti jiems tą visokeriopą praeitį priimti kaip vertybę. Dauguma senų žmonių menkai save vertina. Dažnai girdžiu juos sakant, „ko jau aš vertas“, „esu niekam tikęs“, „niekam nereikalingas“, „jauniems žmonėms tik našta“... O man norisi jiems pasakyti, kokie jie yra gražūs su savo patirtimi ir gyvenimo istorijomis. Jie verti būti matomi ir girdimi. Jie vertingi tokie, kokie yra“, – sako aktorė.


 
Juokas – rimtas dalykas
 
Po šios visapusiškai auginančios patirties aktorė teigia dar kartą įsitikinusi, kad juokas – dalykas rimtas: norint, kad žmogus juoktųsi, imtų žaisti ir į pasaulį žvelgtų lengviau, tenka įdėti daug pastangų.
 
„Aš galiu pasislėpti už raudonos nosies, kai man būna sunku ar liūdna. Bet mano asmeninis liūdesys ir sunkumai yra mano klouno duona, – teigia J.Čižauskaitė-Narvidė. – Nešuosi savo patirtis pas slaugomą žmogų ir žinau, kaip jis jaučiasi, kai jam sunku ir liūdna. Kiekvienas susitikimas su sergančiu žmogumi man yra mokykla apie žmogiškumą, apie asmens orumą.”

---

 
Komentaras
Slaugos namų „Addere Care“ atstovė Alina Kemežienė:

- Buvo gera matyti, kaip nušvinta žmonių veidai žengiant į sceną. Kaip jie puošiasi, ruošiasi, kaip nekantriai laukia, kada susirinks žiūrovai ir jie galės pradėti savo vaidmenis. Senjorams svarbu estetinis vaizdas – jie nori būti gražūs, jiems patinka puoštis, patinka profesionaliai dekoruota scena, rekvizitai ir pasipuošę scenos partneriai.
 
Tiek vaidinę žmonės, tiek ir žiūrovai patyrė didelį estetinį pasitenkinimą. Tai neįkainojama patirtis mūsų slaugomiems žmonėms. Jie mėgavosi tuo, ką daro, iki pat paskutinės akimirkos.
Po spektaklio jie noriai dalino autografus žiūrovams, dalyvavo furšete ir tikrai nenorėjo skirstytis.
 
Esame labai dėkingi aktoriams klounams už šį didžiulį darbą ir atsidavimą, už palaikymą ir įtikinimą, kad slaugomi žmonės gali kur kas daugiau, nei jiems patiems atrodo.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!