Nors Danguolė Vildaitė (57 m.) pasakoja ginekologe tapusi atsitiktinai, apie darbą ir pacientes ji kalba su šypsena. Medikė džiaugiasi Lietuvos medicinos pasiekimais ir ragina nesibaiminti naujovių. Gydymo progresą ji prilygina skrydžiui. „Anksčiau keliavome vežimais. Dabar galime skristi lėktuvu“, – neabejoja medikė.
„Kalbant apie vienišas moteris, homoseksualias poras – mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, kiekvienas vaikelis yra svarbus. Įstatymiškai tai turėtų būti įgyvendinta, jei tik yra žmonių poreikis. Vienas pozityvių žmonijos norų – giminės pratęsimas, jį reikia skatinti visais būdais“, - sako gydytoja akušerė-ginekologė Danguolė Vildaitė.
- Iš operacinės – į interviu. Kaip pati sakote, jūsų grafikas įtemptas. Dažnai tenka aukoti laisvalaikį?
- Jeigu dirbčiau viename darbe, būtų lengviau, o dabar dirbu keliose vietose... bet taip gyvena dauguma gydytojų.
- Reikėtų suprasti, kad mediko duona nelengva?
- Sakyčiau, kad aplinką kaitalioti gerai, nes tai - patirtis. Iš valstybinės ligoninės atsinešame sunkių klinikinių atvejų patirtį, o iš privataus darbo – bendravimą.
- Laikui bėgant gydytojas gali emociškai atbukti – tas pats darbas, negalavimai... Ar nesunku išlikti jautriai su pacientėmis?
- Pirmiausia darbas turi patikti. Stengiuosi žmogų priimti esamuoju laiku, kiekvienas atvejis individualus. Jei apžiūros metu turiu pacientę, neatsiliepsiu telefonu, man svarbiausias žmogus, kuris sėdi priešais. Metams bėgant atsiranda nuovargis, bet manau, žmogus suprasdamas, kad pavargsta, turėtų daryti pauzes. Kartais nuovargis gali nulemti, jei pasielgsiu ar ką pasakysiu ne taip... ir tai man pačiai padarys žalos – juk išgyvenu, jei situacija blogai išsisprendžia.
- Šioje srityje dirbusi tiek metų apie darbą atsiliepiate šiltai. Tikriausiai ginekologijos link ėjote neatsitiktinai?
- Sakyčiau, atsitiktinai. Neplanavau tapti ginekologe. Esu baigusi chirurgiją, dirbau šioje srityje pusę metų, tačiau taip nutiko, kad atsidūriau tik ką atidarytoje ligoninėje. Ten dirbau ir chirurgijoje, ir ginekologijoje. Pagrindinė priežastis, kodėl po visų specializacijų likau ginekologijoje – tuo metu į Lietuvą atkeliavusio laparoskopinės, mažai invazyviosios operacijos, o ginekologija vis dėlto yra aktyvi chirurginė specialybė. Kiekvieną dieną atliekame operacijas, operuojame pusę žmonijos (
šypsosi).
- Mediko praktika neapsieina be nelinksmų akimirkų. Kokie sunkiausi atvejai pasitaiko jūsų darbe?
- Pavojingiausi – užleisti atvejai, pūlingi procesai. Žmonės laiku nesikreipia, o liga progresuoja. Pavyzdžiui, gimdos miomos (
gerybiniai navikai). Užleidus jos išauga iki didžiulių matmenų, primena aštuntą devintą nėštumo mėnesį. Tai - iššūkis ir pacientei, ir gydytojams. Dabar dažna civilizuotų kraštų liga endometriozė. Gimdos gleivinė išplinta kituose organuose, atsiranda cistos, tampa sunku pastoti. Šiuolaikiniame pasaulyje ir maistas kitoks, ir gyvenimo būdas. Mūsų moterys gimdo vėlesniame amžiuje, jos aktyvios, turi daug veiklų ir atsakomybės. Dabar juk - moterų era.
- Koks šiuolaikinės moters požiūris į kontracepciją? Nesivadovauja mitais?
- Anksčiau moterys nueidavo į vaistinę, nusipirkdavo kontraceptikų, gerdavo juos dešimt metų ir pas jokius gydytojus neidavo... Šiandien yra dvi žmonių grupės. Vieni nenori jokių vaistų, natūralistai bet kokioje situacijoje. Kiti priima mokslu pagrįstą mediciną. Niekados neperšu pacientei kontraceptikų, jei ji jų nenori. Bet yra kategoriškų žmonių – visa chemija blogai, tai esą farmacijos verslas... Tada sakau: bet jūs tikite, kad mokslas eina į priekį, išmanųjį telefoną turite. Juk žmonės kuria vaistus norėdami, kad būtų gerai.
- Kaip vertinate pagalbinį apvaisinimą Lietuvoje? Galbūt reikėtų pasekti Prancūzijos pavyzdžiu ir suteikti apvaisinimo galimybę vienišoms moterims, homoseksualioms poroms?
- Tai, kas dabar vyksta, yra gerai, sukurta teisinė bazė, kompensacijos. Bet manau, padaryta dar neužtektinai. Pacientės turi laukti konsultacijų ir procedūrų pusę metų, metus. Sukurta bazė yra nepakankama. Juk mokslas žengia pirmyn. Visada sakau: anksčiau į Paryžių keliavom vežimais. Mes ir dabar galime taip keliauti. Bet juk galime pasirinkti skrydį lėktuvu – jis turi rizikų, bet taip tikslą pasieksime greičiau. Nevaisingoms poroms pagalbinis apvaisinimas yra skrydis. Kalbant apie vienišas moteris, homoseksualias poras – mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, kiekvienas vaikelis yra svarbus. Įstatymiškai tai turėtų būti įgyvendinta, jei tik yra žmonių poreikis. Vienas pozityvių žmonijos norų – giminės pratęsimas, jį reikia skatinti visais būdais.
- Ginekologijos srityje turime kur pasitempti?
- Ir taip, ir ne. Manau, Lietuvos medicina aukšto lygio. Gal rajonuose kitaip, bet akušerijos rodikliai geri, atitinka pasaulinį lygmenį. Ginekologijoje būtų geriau, jei neturėtume praktinės patirties ir aparatūros stokos. Palyginti su Londonu, Paryžiumi, negalime sukurti didesnio patologijų tyrimų centro, trūksta pacientų. Tačiau gydytojai niekuo nenusileidžia užsienio specialistams, žinome, ką darome. Dėl to ir esame viliojami dirbti Vakaruose. Iš mūsų ligoninės išvažiavo gal daugiau nei pusė patyrusių chirurgų. Prarandame puikius specialistus. Mūsų medicinoje sistema yra
neatidirbta... Patrauklesnis darbas privačioje ligoninėje, poliklinikoje. Čia niekas neįžeidinės, kad tu esi kyšininkas, dėl pinigų dirbi... Valstybinėje ligoninėje krūvis kai kuriems gydytojams neadekvatus, atlygis mažas ir dar daug visuomenės įžeidimų: vadina kyšininku, nors nesijauti nusipelnęs. Trūksta slaugytojų, sekretorių. Tu esi artojas – ari, pagalbininkų nėra. Negalime lygiuotis su Skandinavija ar Vakarų šalimis. Patys matote – prie algų prideda kelis procentus, bet realiai... Lenkijoje, Estijoje atlygį iš karto padidino keliais kartais... tada geriau jaučiasi ir gydytojas, ir pacientas.
- Nepaisant nusivylimų, likote Lietuvoje. Jūs – patriotė?
- Visą laiką bandau sau atsakyti į šį klausimą. Čia yra daug artimųjų, draugų. Lietuvoje liko mano grupiokai. Suradome savo nišą – dirbome privačiose ir valstybinėse ligoninėse, dėstėme universitetuose... Galbūt tai lėmė, kad radome pasitenkinimą darbu gimtinėje, nors buvo nelengva. Gyvenant Vilniuje, matant koks jis gražus, nesinori jo palikti. Išvažiavusieji pasiilgsta savo krašto ir žmonių, to nenuslopinsi.
Dosjė
1981-1987 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, gydomoji medicina
1987-1988 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, Chirurgijos internatūra
1991 01 mėn.- 03 mėn. Akušerijos-ginekologijos specializacijos kursai
2002 m. VU medicinos mokslo daktaro laipsnis
1988 - 1991 m – VšĮ Ukmergės ligoninės chirurgė
1991 m – dabar - VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninės gydytoja akušerė-ginekologė
1998 – 2015 m. – UAB „Baltijos Amerikos klinika“ gydytoja akušerė-ginekologė
2008 m. – dabar - UAB ,,Kardiolita“ gydytoja akušerė-ginekologė
2009 – 2015 m. – Vilniaus universitetas Medicinos fakulteto lektorė.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "Širdies nepakankamumu serganti Genė Gudonienė pasakoja neretai nuo bet kokio darbo galinti pavargti per kelias minutes, o užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti – didelis pasiekimas.")
.jpeg "Mėta Marija tapo pirmąją paciente šalyje, kuriai tulžies latako cista sėkmingai pašalinta laparoskopiniu būdu.")
.jpg)
.jpg "Fotografė Alina Ovčiarovienė su vaikais")
.jpg "„Vieną akimirką tu ramiai rūpiniesi nesunkių sveikatos sutrikimų kamuojamais pacientais, o po minutės tavo rankose jau gali atsidurti penkių kraupion avarijon patekusių sužeistų žmonių likimai“, - apie darbo specifiką skubios medicinos srityje pasakoja dr. Kęstutis Stašaitis.")
Komentuoti: