– Studijavote Tartu universitete. Vadinasi, buvote kietas moksliukas, nes juk įstoti studijuoti medicinos tais laikais ne bet kam pavykdavo net Lietuvoje. 
- Nusprendęs, kad į Kauno politechnikos institutą nestosiu, pradėjau galvot apie mediciną. Pasivaikščiojus po Medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red.), man ten pasirodė niūru, tamsu. Nusprendžiau: „Ne, čia irgi nesimokysiu“. Po kelių dienų laikraštyje atsitiktinai perskaičiau skelbimą, kad renkama sporto medicinos studentų grupė iš Lietuvos studijoms Tartu universitete. Apsisprendžiau per pusantro mėnesio ir išvažiavau.
Studentams iš Lietuvos Tartu universitete tada buvo skirta dešimt vietų, o stojo, atrodo, trisdešimt du abiturientai.
Pradėjęs studijas nuo atsitiktinumo, vėliau supratau, kad atsidūriau tikrai savo vietoje.
 
- Ar ilgas buvo kelias iki darbo Lietuvos olimpinės rinktinės gydytoju? 
- Irgi – atsitiktinumas. Mano gyvenimas – pilnas panašių atsitiktinumų. Tartu universitetą baigiau devyniasdešimt pirmaisiais, o vidaus ligų internatūrą atlikau tuometinėje Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kai jai dar vadovavo profesorius Pranas Šnipas. Čia įgijau neįkainojamos praktikos. Kurį laiką, kaip gydytojas dirbau su keliomis krepšinio komandomis, su jaunimo krepšinio rinktine, su futbolo „Inkaro grifo“ komanda.
Vėliau pradėjau dirbti Kauno sporto medicinos centre. Po metų mūsų šalies boksininkai važiavo į aklimatizacijos stovyklą prieš vasaros olimpines žaidynes Atlantoje. Jiems reikėjo gydytojo. Tuo metu neblogai kalbėjau angliškai, kaip gydytojas jau turėjau šiokios tokios patirties, todėl Lietuvos tautinis olimpinis komitetas man patikėjo važiuot į Atlantą.
O po olimpiados paprašė, kad toliau talkinčiau. Viskas sukosi, įsisuko ir sukasi iki šiol.
 
– Per dvidešimt vienerius darbo metus dalyvavote daugybėje olimpiadų. Kuri jums, kaip sporto gydytojui, buvo svarbiausia?
– Olimpiadas vertinu ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip žmogus, žiūrovas. Olimpinės dvasios atžvilgiu man gražiausia, įsimintiniausia buvo Sidnėjaus olimpiada. Gal dėl to, kad australiečiai – labai atsipalaidavę, jausmingi žmonės ir, kita vertus, jie supranta sportą, gyvena juo.
 
– Šioje olimpiadoje ir staigmenų Lietuvai buvo nemažai.
- Taip, ko vertas vien tik auksinis Dainos Gudzinevičiūtės (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė – red.) šūvis! Būta ir daugiau gražių pergalių. O kaip gydytojas dar galėčiau pasakyti, kad lietuviams ši olimpiada buvo saugi. Bet skaudesnių traumų. 
Būta ir staigmenų, ir netikėtų kuriozų. Iki šiol pamenu, kaip kanadiečiai pradėjo trimituot, esą ištiko gaisras, išsikvietė australiečių gaisrininkus, pasisodino ant jų mašinos tautinį simbolį briedį ir, paleidę sirenas, važinėjo po olimpinį kaimelį skanduodami.
Nors olimpiada jau ėjo į pabaigą, dar buvo likę nemažai varžybų, todėl kitą rytą ne vienas sportininkas skundėsi dėl naktinio triukšmo. Bet ne vienas ir smagiai pasijuokė iš kanadiečių pokštų.
 
- Ar yra buvę, kad jums prieš varžybas tiesiog iš „numirusių“ teko prikelti kokį nors sportininką?
- To nesu patyręs. Panašių dalykų padaryti ir neįmanoma, nes olimpiadų ar kitų varžybų metu tvyro įtampa. Visus būtinus darbus, susijusius su sportininkų sveikata, privalu atlikti iki varžybų.

– Ką rodo jūsų ilgametė sporto gydytojo patirtis – vyrai ar moterys sporte ištvermingesni?
– Moterys yra ištvermingesnės. Kiekvienoje olimpiadoje atsiranda fenomenų ar asmenybių, pavyzdžiui, pirmą kartą dalyvavusi suaugusiųjų varžybose plaukikė Rūta Meilutytė, iškart užlipusi ant aukščiausios garbės pakylos.
 
– Būdamas Olimpinės rinktinės vyriausiuoju gydytoju, turėdavote dar ir medikų komandą suburti. Kaip juos pasirinkdavote?
- Ši atsakomybė man teko nuo du tūkstantųjų, kai jau tapau vyriausiuoju Olimpinės rinktinės gydytoju. Kol subūrėme stiprią medikų komandą, užtruko šešerius-aštuonerius metus.
Renkantis kolegas sporto gydytojus, svarbiausia buvo profesionalumas, gebėjimas dirbti komandoje, mokėjimas bendrauti su žiniasklaida, o taip pat suvokimas, kada ką žurnalistams sakyti, kada nieko nesakyti ir neaiškinti, nes konfidencialumas sporte – irgi labai svarbus.
Rinktinės gydytojams ne mažiau už tiesioginį darbą svarbu sugebėti psichologiškai palaikyti sportininkus. Juk neretai kineziterapeutams masažų ar kitų procedūrų metu tenka padėti sportininkams įveikti psichologinę įtampą, todėl kreipdavau dėmesį, kad komandoje dirbtų stiprios asmenybės.
Deja, atsitiko taip, kad dėl įvairių reformų praradome viską, ką per ilgus metus buvome sukūrę. Matyt, dabar teks iš naujo burti Olimpinės rinktinės medikų komandą.
Su Olimpiniu komitetu dar bendradarbiauju, bet kol kas esu karvedys be kariaunos.
 
– Kur pats pasisemiate energijos? Juk sporto varžybose, o ypač – olimpiadose – visada daug įtampos, nervų, adrenalino.
- Būdamas sporto medikas, privalau domėtis ir žinoti, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Todėl jau pažįstu savo kūną ir žinau, kaip juo pasirūpinti.
 
– Pastaraisiais metais praktikuojate Pietų Korėjoje paplitusį kuksando. Ką ši vadinamoji joga, jos filosofija duoda?
- Kuksando vertinu, kaip žmogaus sveikatinimo meną. Tai – ne tik joga. Tai – akupresūra, ir kovos meno elementai, ir mitybos principai, ir šiek tiek fengšui. Ši rytietiška gyvenimo būdo sistema sudomino pirmiausia dėl to, kad ją turiu galimybės gauti iš pirmų rankų. Mokytojas, Jin Mok, atvažiuojantis kuksando mokyti į Lietuvą, – vieno žinomo Pietų Korėjos kuksando meistrų sūnus.
 
– Kokia jūsų – sveiko gyvenimo būdo formulė? 
– Šioje srityje nieko naujo neatradau.  Yra trys banginiai, ant kurių remiasi visų mūsų sveikata – darbo ir poilsio rėžimas, racionali mityba ir aktyvūs judesiai. Viskas.

---

 
Dosjė
1991 m. Tartu universitete baigė sporto medicinos studijas
1992–1996 m.  sporto mediko darbas Lietuvos nacionalinėje jaunių krepšinio rinktinėje ir futbolo komandose.  
1996-1997 m. pouniversitetinės sporto medicinos studijos Italijoje ir Prahos universitete.
2000-2016 m. kvalifikacijos kėlimo studijos įvairiose užsienio šalyse pas žinomiausius šios srities specialistus. Tarp jų – pas garsų manualistą Karlą Lewitą Prahoje.
Nuo 1996 m.  Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sporto gydytojas.
Nuo 2000 m. LTOK gydytojų komandos vadovas.
Lietuvos olimpinę rinktinę lydėjo į Sidnėjaus (2000 m.), Solt Leik Sičio (2002 m.), Atėnų (2004 m.), Turino (2006 m.), Pekino (2008 m.), Vankuverio (2010 m.), Londono (2012 m.), Sočio  (2014 m.), Rio (2016 m.) Olimpines žaidynes.
Kaip medikų komandos vadovas, jaunimo rinktinę lydėjo jaunimo olimpiadose – 2010 m. Singapūre ir 2014 m. Nankine.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!