- Situacija šalyje įtempta ir didelė dalis tos įtampos tenka sveikatos apsaugos sistemai. Kaip dirbate karantino sąlygomis?
- Darbas vyksta panašiu intensyvumu kaip ir iki karantino. Teikiamos visos būtiniausios paslaugos. Skirtumas tik tas, kad daugiau dirbame telefonu, mažiau žmonių ateina gyvai į priėmimą, polikliniką ar dienos stacionarą. Taigi pacientų srautas persikėlė į virtualius pokalbius, kurie dažnai tampa ilgesni nei gyvas vizitas. Taip pat gauname daugiau elektroninių laiškų. Tyrimai, kuriuos pacientai atlieka pas šeimos gydytojus, vertiname ir komentuojame virtualiai.
 
- Vargu ar kuriai gydymo įstaigai pavyks išvengti pacientų, užsikrėtusių koronavirusu. Ne išimtis ir Kauno klinikos. Ar jaučiatės saugiai ir drąsiai einate į darbą?
- Žinote, drąsos tokiose situacijose per daug tikrai nereikia. Kai per drąsu, nesiimi visų atsargumo priemonių. Manau, pagrindinis variklis, kuris mus, gydytojus, gali apsaugoti – protinga baimė, žinios ir asmens apsaugos priemonės.
 
- Didelės medikų pajėgos mestos kovai su koronavirusu, tačiau viešojoje erdvėje vis pasklinda informacija esą onkologiniai pacientai nesulaukia reikiamos pagalbos. Kiek tokiose situacijose svarbi komunikacija?
- Komunikacija tampa dar svarbesnė nei visada. Nepaisant to, kad Kauno klinikų puslapyje paskelbta informacija, jog onkologiniams pacientams gydymas yra tęsiamas, per dieną sulaukiu iki dešimties skambučių, kai pacientai klausia, ar man atvykti? Ar darysite tyrimus? Nors atrodo, kad informacija pateikta, reikia suprasti, jog sergantis žmogus yra pasimetęs. Jam bet koks pasikeitimas sukelia dar didesnį stresą. Todėl tokiose situacijose komunikacija turi būti itin atsakinga, kartojama nuolat trumpai ir aiškiai.

- Akcentuojama, kad koronavirusas ypač pavojingas širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ir onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Ar šis virusas pavojingas visiems sergantiesiems vėžiu, ar, pavyzdžiui, kovojantiesiems su plaučių vėžiu jis dar grėsmingesnis?
- Onkologinė liga, kaip ir daugelis kitų sunkių lėtinių ligų, didina pacientų sergamumą bei mirštamumą nuo koronaviruso. Tiesa, kol kas apie šį naują virusą teikti išvadas dar anksti. Kol kas visi duomenys retrospektyvūs, didelių tyrimų nėra. Galima sakyti, jog šiuo metu turime duomenis iš karo lauko - jie padriki, pavienių centrų trumpos apžvalgos. Kalbama, kad aktyviai gydomų chemoterapija, spinduline terapija onkologinių pacientų imunitetas yra gerokai silpnesnis ir tai gali pabloginti jų situaciją. Pacientams, kuriems gydymas netaikomas arba jie yra jau pasveikę, tokio didelio pavojaus nėra. Tačiau, kaip ir minėjau, kol kas tikslių duomenų trūksta. Italų medikai, dirbantys karštuose  taškuose, kur šiuo metu vyksta didžiausias košmaras, telekonferencijos metu atkreipė dėmesį, kad prasčiausiai sekasi pacientams, gydomiems dėl galvos ir kaklo navikų. Būtent šiems fiksuojama daugiausiai mirčių. Kol kas tai nepatvirtini duomenys, tačiau pats faktas netikėtas, tam prireiks tolesnių tyrimų. Pamąstymų gali būti įvairių.
 
- Įvairios ataskaitos, pavyzdžiui, EBPO skelbia, kad pagal mirtingumą nuo onkologinių ligų esame bene pirmose gretose. Nors sakoma, jog bent dalies onkologinių ligų galime išvengti, ką darome ne taip ar, tiksliau, ko mums trūksta, kad rezultatai gerėtų?
- Sakyti, kad ko nors neturime, turbūt būtų neteisinga. Taip, kai kurie vaistai truputį vėluoja, tačiau pastaruosius porą metų naujų medikamentų prieinamumas pacientas yra geriausias per dvidešimt metų. Turime nemažai naujų ir progresyvių vaistų, o gydymas ne ką prastesnis nei kitų šalių.
Ko nepadarome? Na, daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Žinome, kad veikia kelios profilaktinės vėžio programos, tačiau daug žmonių, kam tai priklauso, jose nedalyvauja. Jei būtų priešingai, turėtume geresnius rezultatus, nes nustatyme daugiau ankstyvųjų stadijų, kurios yra potencialiai išgydomos. Dar vienas svarbus dalykas – mūsų gyvenimo būdas. Tarkim, plaučių vėžys yra pagrindinė vyrų mirties nuo onkologinių ligų priežastis. Įrodyta, kad rūkymas kelis kartus padidina riziką juo sirgti. Taigi kiekvienam siūlau apsidairyti ir gerai pagalvoti, ar pasinaudojame visomis valstybės teikiamomis galimybėmis nustatyti ankstyvos stadijos ligas ir ką turime patys padaryti, kad jų išvengtume.

- Ne vienas turbūt vis dar įsivaizduoja, kad jei jau medicinos progresas toks didelis, vadinasi, gydytojai kaip kokie burtininkai pamojuoja lazdele ir ligonis vėl tampa sveikas...
- Na, taip tikrai nebus. Mes - ne burtininkai. Taip galvoti tas pats, kas gyventi nuodėmingai ir atgailauti tik prieš mirtį. Paskutiniu momentu net ir moderniausi gydymo būdai nepadės. Pirmiausia turime patys save saugoti, nes didelės dalies onkologinių ligų tikrai galime išvengti laikantis sveikesnio gyvenimo principų.

- Nepaisant karantino, jaunuoliai, šiemet baigsiantys mokyklą, svarsto, kokią specialybę pasirinkti. Įsivaizduokime, kad dabar jums virtualiai reikia papasakoti kuo patraukli jūsų specialybė. Ką jiems pasakytumėte? 
- Niekada nesusidūrusiam su medicina įsivaizdavimas apie gydytojo darbą formuojamas iš serialų, kino filmų. Bet realybėje taip nėra. Tai ne vien adrenalinas, šimtai atgaivintų pacientų, tik pergalės ir šampanas. Tai - sunkus, bet įdomus darbas. Kasdien, atrodo, vis kitoks, bet kartu ir rutina. Kasdien susiduri su sunkiai sergančiaisiais, kuriems turi padėti. Deja, nepaisant pastangų, dalis pacientų miršta dėl ligos...
Dirbant onkologu, kaip mėgsta sakyti ir mano kolegos, neišprotėti padeda momentai, kai ateina pacientas po gydymo kurso ir sako, kad jam nebeskauda. Man tai - svarbus  atlygis dirbant darbą. Nuo visų emocijų atsiriboti negali, nes tuomet, mano nuomone, nebūsi geras gydytojas. Žinios, kaip padėti svarbios, tačiau turi mokėti išklausyti pacientą.
 
- Ir pabaigai. Gal galėtumėte laiką leidžiantiems namuose rekomenduoti jus sužavėjusį kino filmą ar knygą, kad buvimas namuose būtų prasmingas?
- Rekomenduoju pasižiūrėti animacinį filmuką „Koko“. Mūsų šeimai labai patiko ir tikrai verta pamatyti.

 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!