Sun­ki li­ga stip­riai iš­mu­šė že­mę iš po ko­jų?

- Kai iš­gir­dau – bu­vo šo­kas. Ta­čiau ga­na grei­tai gal­vo­je vis­ką su­ge­bė­jau pro­tin­gai su­si­dė­lio­ti. Šiaip vi­sa­da sten­giau­si svei­ka­ta pa­kan­ka­mai rū­pin­tis, tad ir pas­ta­rai­siais me­tais ne­tu­rė­jau jo­kių nu­si­skun­di­mų, per­ša­li­mo li­gos ir­gi ap­lenk­da­vo. Ta­čiau per­nai pa­si­ga­vau vi­ru­si­nį plau­čių už­de­gi­mą. Iš­si­gy­džiau, bet dėl vi­so ko dar nu­spren­džiau nu­ei­ti pa­si­tik­rin­ti. At­vy­kus į sa­vo po­li­kli­ni­ką, ku­rio­je šiaip re­tai lan­kau­si, gy­dy­to­ja at­krei­pė dė­me­sį, kad ne­da­ly­vau­ju pro­sta­tos vė­žio pro­fi­lak­ti­nė­je pro­gra­mo­je. Nu­mo­jau ran­ka, sa­kiau, kad esu svei­kas kaip ri­di­kas, ta­čiau gy­dy­to­ja grei­tai nu­vi­jo at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus. Ir ką gi – skam­bi­na ji man de­šim­tą va­lan­dą va­ka­ro ir sa­ko, kad ki­tą­dien rei­kė­tų nu­va­žiuo­ti į on­ko­lo­gi­nį ins­ti­tu­tą. Aš sa­kau – ne­juo­kau­kit. Pa­si­ro­do, ma­no PSA bu­vo de­vy­ni, kai nor­ma yra trys... Aiš­ku, nu­ra­mi­nau sa­ve, kad pir­miau­sia rei­kia įsi­ti­kin­ti, ar tai tie­sa, juk PSA ga­li šo­ki­nė­ti dėl ki­tų prie­žas­čių – pro­sta­tos už­de­gi­mo. Ta­čiau at­li­kus biop­si­ją diag­no­zė pa­si­tvir­ti­no, pa­gau­tas vė­žys bu­vo dar pir­mos sta­di­jos, nors da­bar links­ta­ma kal­bė­ti apie ant­rą­ją.

- Te­ko kar­di­na­liai keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą? Įta­riu, to­kios pro­fe­si­jos žmo­gaus die­nos rit­mas bu­vo pa­kan­ka­mai cha­o­tiš­kas...

- La­bai daug ką pa­kei­čiau. Pir­miau­sia – mąs­ty­mą ir po­žiū­rį. Ma­nau, tai yra be­ne vi­sų li­gų prie­žas­tis. Pra­dė­jau ak­ty­viau gy­ven­ti – kiek­vie­ną die­ną nu­bė­gu apie tris ki­lo­met­rus. At­si­ke­liu aš­tun­tą, pa­skai­tau kny­gą ir šo­ku į spor­ti­nį kos­tiu­mą. Snin­ga, ly­ja – jo­kio skir­tu­mo. Kai pri­imi spren­di­mą kaž­ką da­ry­ti, nie­kas ne­ga­li to su­truk­dy­ti.

Dar at­ra­dau po­li­fe­no­lių gau­sų mais­to pa­pil­dą iš ci­ber­žo­lių, bro­ko­lių, gra­na­tų ir ža­lio­sios ar­ba­tos, ku­rį su­kū­rė Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kas on­ko­lo­gas Ro­ber­tas Tho­mas. Var­to­ju kiek­vie­ną die­ną ir di­de­lė­mis do­zė­mis. Re­ko­men­duo­ja­mos dvi kap­su­lės per die­ną, tai aš ge­riu tri­skart per die­ną po dvi kap­su­les. Ir per pas­ta­ruo­sius me­tus ro­dik­liai pra­dė­jo ge­rė­ti. Prieš me­tus ma­no PSA bu­vo 9, vė­liau su­ma­žė­jo iki 7,5, toliau – iki 6,25, vė­liau – 4,75. Tad ar­tė­ju prie nor­mos. Ne­ga­liu teig­ti, kad pa­svei­kau, ta­čiau ro­dik­liai ro­do, kad li­ga yra lo­ka­li­zuo­ta ir to­liau ne­prog­re­suo­ja.

- Ra­di­ka­les­nių gy­dy­mo me­to­dų tai­ky­ti ne­si­ry­žo­te?

- Man iš­kart bu­vo pa­siū­ly­ta ope­ra­ci­ja, che­mo­te­ra­pi­ja ar­ba švi­ti­ni­mas. Pas­ta­ruo­sius du me­to­dus iš kar­to at­me­čiau. Dėl ope­ra­ci­jos – gy­dy­to­jai ir da­bar la­bai no­rė­tų ma­ne ope­ruo­ti, ta­čiau kol kas vyks­ta dia­lo­gas. Kol tą „gy­vu­lį“ tu­ri pa­ga­vęs už uo­de­gos lai­ku, jį įma­no­ma re­gu­liuo­ti ir ki­tais bū­dais. To­dėl no­riu vi­sus vy­rus pa­ska­tin­ti – ne­lau­kit, kol ką pa­ju­sit, ši li­ga jo­kių simp­to­mų neturi – vis­kas vei­kia ir nie­ko ne­skau­da. O lai­ku pa­si­tik­ri­nus ga­li­ma iš­gy­ti. Pro­fi­lak­ti­ka pa­pras­čiau­sia – vie­ną kar­tą per me­tus pa­si­da­ry­ti krau­jo ty­ri­mą. Da­bar kiek­vie­ną mė­ne­sį tą da­rau.

- Jau me­tus lai­ko vi­siš­kai ne­var­to­ja­te gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tų. Tai ir­gi į nau­dą?

- Pri­ėmiau to­kį spren­di­mą su kai ku­rių gy­dy­to­jų pa­ta­ri­mu ir rim­to­mis kon­sul­ta­ci­jo­mis. Kol esi svei­kas, tu­ri lais­vą va­lią rink­tis val­gy­ti, ką no­ri. Ta­čiau kai gy­dy­to­jai pa­ta­ria, kas bū­tų veiks­min­ga, kvai­la bū­tų tuo ne­pa­si­nau­do­ti. Be­je, to­kia die­ta man pa­ga­liau lei­do su­si­tvar­ky­ti su ant­svo­riu, su ku­riuo ko­vo­ju jau dvy­li­ka me­tų.

Bū­tent prieš tiek lai­ko me­čiau rū­ky­ti. Dras­tiš­kai, kvai­lai. Su­tin­kant nau­jus me­tus pa­sa­kiau, kad tai – pas­ku­ti­nė ci­ga­re­tė. Nors di­de­lių pro­ble­mų su va­lios pa­stan­go­mis ne­bu­vo, or­ga­niz­mui tai bu­vo šo­kas – per pu­sę me­tų pri­au­gau dvi­de­šimt ki­log­ra­mų.
Ke­pe­nys su­rie­bė­jo, ka­sa pra­dė­jo strei­kuo­ti, gy­dy­to­jai sa­kė, kad cuk­ri­nis dia­be­tas sto­vi prie du­rų... Tai tuos vi­sus me­tus vis me­čiau svo­rį, ko tik ne­da­riau – ba­da­vau, skai­čia­vau ka­lo­ri­jas, de­ri­nau mais­tą pa­gal krau­jo gu­pę, da­riau iš­kro­vos die­nas.
Ta­čiau svo­ris į vie­ną ar ki­tą pu­sę ki­to ne­žy­miai. Da­bar ne tik at­si­sa­kiau gy­vu­li­nės kil­mės mais­to, bet ir lai­kau­si to­kios tai­syk­lės: val­gau po ne­daug ke­lis kar­tus per die­ną – iš es­mės kas tris va­lan­das. Taip pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti 15 ki­log­ra­mų. Be to, per pas­ta­ruo­sius me­tus kiek įma­no­ma vi­siš­kai iš mi­ty­bos eli­mi­na­vau cuk­rų. Jis vi­siems – ne tik ser­gan­tiems – yra di­džiau­sias prie­šas, jo pa­pil­do­mai pri­dė­ta į įvai­riau­sius ga­mi­nius. To­dėl ir po­mi­do­rų pa­da­žą ver­duo­si, duo­ną ga­mi­nuo­si ir dar dau­ge­lį da­ly­kų da­rau­si pats.

- Pa­na­šu, kad esa­te tvir­tos va­lios žmo­gus. Pro­fe­si­ja už­grū­di­no?

- Aš tik­rai ne­ke­ti­nu pa­si­duo­ti (juo­kia­si). Jei ne­tu­rė­čiau tvir­tos va­lios, ne­ga­lė­čiau da­ry­ti to, kuo už­si­i­mu ne vie­ną de­šimt­me­tį. Pa­ruoš­ti iliu­zi­jos pro­gra­mą rei­kia ge­ro­kai iš pe­ties pa­dir­bė­ti. Jei vie­ną triu­ką ga­li pa­ruoš­ti per sa­vai­tę ar mė­ne­sį, ki­tiems pri­rei­kia me­tų ar net ke­le­rių. Kiek daug to­kių at­ve­jų, kai vis re­pe­tuo­ji triu­ką, ta­čiau nie­kaip ne­si­gau­na, kaip no­rė­tum. Ta­da švei­ti jį kur į kam­pą rie­biai nu­si­kei­kęs. Ta­čiau po ke­le­tos die­nų at­ei­ni, pa­ke­li jį, nu­va­lai dul­kes ir at­si­pra­šai ir to­liau dir­bi. Mo­kė­ti sau­go­ti pa­slap­tis ir tu­rė­ti daug va­lios – pa­grin­di­nės iliu­zio­nis­to sa­vy­bės.

- Šian­dien jau­čia­te jau­nų­jų iliu­zio­nis­tų kon­ku­ren­ci­ją?

- Aš jiems esu kon­ku­ren­tas, jie man – ne (juo­kia­si). Yra daug jau­nų iliu­zio­nis­tų, vie­ną jų gal­būt ir ga­lė­čiau va­din­ti kon­ku­ren­tu, ta­čiau jis to­kiu tik­rai nė­ra. Tai – ma­no mo­ki­nys Man­tas Wi­zard, su ku­riuo grei­čiau mus sie­ja tė­vo ir sū­naus ry­šys. La­bai daug jau­nų žmo­nių, ne­su­vok­da­mi, ką da­ro, ir siek­da­mi leng­vų pi­ni­gų ar­ba įsi­vaiz­duo­da­mi esą iliu­zio­nis­tai daž­nai pri­da­ro klai­dų – kal­bu tiek apie pub­li­kos val­dy­mą, sce­ni­nę kul­tū­rą. Triu­kas – vi­so la­bo tik ma­ža su­de­da­mo­ji šou da­lis, pre­teks­tas už­lip­ti į sce­ną, o vi­sa ki­ta pri­klau­so nuo ar­tis­to. Aš į iliu­zi­jos me­ną žiū­riu per hu­mo­ro priz­mę. La­bai džiau­giuo­si, kai tą lai­ką, kai trun­ka pa­si­ro­dy­mas, žmo­nės ste­bi­si, juo­kia­si – bent tą aki­mir­ką tam­pa lai­min­gi. 

---

Unikalų gamtos produktą pasitelkia kovai su vėžiu

Ne­se­niai Lie­tu­vo­je vie­šė­ju­sio žy­maus Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos moks­li­nin­ko on­ko­lo­go Ro­ber­to J. Tho­mo at­lik­tas ty­ri­mas tei­kia vil­čių ne tik pro­sta­tos vė­žiu, bet ir ki­to­mis sun­kio­mis li­go­mis ser­gan­tiems li­go­niams.
 
R.J. Tho­mas yra pa­skel­bęs dau­giau kaip šim­tą re­cen­zuo­tų moks­li­nių dar­bų ir pa­ren­gęs ne vie­ną de­šim­tį Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės at­si­tik­ti­nės im­ties, kon­tro­liuo­ja­mų­jų ty­ri­mų, iš jų – ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės na­cio­na­li­nio vė­žio ty­ri­mo tin­klo Po­mi-T ty­ri­mą, ku­riuo pir­mą­kart pa­sau­ly­je įro­dy­tas po­li­fe­no­lių gau­saus mais­to pa­pil­do iš gra­na­tų, ža­lio­sios ar­ba­tos, ci­ber­žo­lių ir bro­ko­lių an­ti­na­vi­ki­nis po­vei­kis.

Po­li­fe­no­liai – tai au­ga­li­nės che­mi­nės me­džia­gos, su­kur­tos pa­čios gam­tos. Jų gau­sių mais­to pro­duk­tų ypač daug var­to­ja Vi­dur­že­mio jū­ros ir Ry­tų ša­lių gy­ven­to­jai, to­dėl ne­at­si­tik­ti­nai jie svei­kes­ni ir gy­ve­na il­giau. Ne vie­nas moks­li­nis ty­ri­mas pa­tvir­ti­no au­ga­li­nių po­li­fe­no­lių nau­dą ma­ži­nant ne tik vė­žio, bet se­nat­vi­nės de­men­ci­jos, ar­tri­to, šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų, ka­ta­rak­tos ir ki­tų li­gų iš­si­vys­ty­mo ri­zi­ką.

Ypač daug Po­mi-T ty­ri­mas vil­ties tei­kia pro­sta­tos vė­žiu ser­gan­tiems vy­rams. Ty­ri­mas pa­ro­dė, kad po­li­fe­no­lių gau­sus mais­to pa­pil­das, su­da­ry­tas iš bro­ko­lių, ci­ber­žo­lių, gra­na­tų ir ža­lio­sios ar­ba­tos eks­trak­to, efek­ty­viai slo­pi­no ne tik PSA, bet ir pro­sta­tos na­vi­kų au­gi­mą.

Po­mi-T ty­ri­mas apė­mė 203 sa­va­no­rius 53–89 me­tų am­žiaus vy­rus, ser­gan­čius ne­iš­pli­tu­siu pro­sta­tos vė­žiu. Ak­luo­ju bū­du jie  bu­vo pa­skirs­ty­ti į dvi gru­pes – vie­na jų 6 mė­ne­sius 2  kar­tus per die­ną var­to­jo tab­le­tes iš gra­na­tų, ža­lio­sios ar­ba­tos, ci­ber­žo­lių ir bro­ko­lių, ki­ta – pla­ce­bą. Pa­si­ro­do, pas­ta­ro­jo­je gru­pė­je PSA ly­gis vi­du­ti­niš­kai pa­di­dė­jo 78,5 proc. o mais­to pa­pil­do gru­pė­je – tik 14,7 proc. Tai­gi be­veik pu­sei vy­rų, var­to­ju­sių tab­le­tes iš bro­ko­lių, ci­ber­žo­lių, gra­na­tų ir ža­lio­sios ar­ba­tos, vė­žys nu­sto­jo aug­ti ar net re­gre­sa­vo.

Dau­ge­lio moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, po­li­fe­no­lių an­ti­na­vi­ki­nis ir už­de­gi­mo slo­pi­na­ma­sis po­vei­kis uni­ver­sa­lus, to­dėl Po­mi-T ty­ri­me nau­do­tas mais­to pa­pil­das tu­rė­tų pa­dė­ti ser­gant ne  tik pro­sta­tos, bet ir ki­tų lo­ka­li­za­ci­jų vė­žiu ar ki­to­mis lė­ti­nė­mis li­go­mis bei sie­kiant iš­veng­ti jų pa­si­kar­to­ji­mo.

Mais­to pro­duk­tų, ku­riuo­se gau­su po­li­fe­no­lių, re­ko­men­duo­ja­ma var­to­ti kas­dien. Pa­vyz­džiui, pie­tums iš­si­vir­ti tirš­tos bro­ko­lių sriu­bos ar­ba pa­si­ga­min­ti dar­žo­vių ir vai­sių kok­tei­lių.  Tik šie pro­duk­tai tu­rė­tų bū­ti šva­rūs, ne­už­terš­ti pes­ti­ci­dais ar her­bi­ci­dais. Ga­li­ma pro­duk­tų pri­si­džio­vin­ti ar­ba džio­vin­tus su­ber­ti į vie­ną kap­su­lę ir iš kar­to gau­ti vi­są re­ko­men­duo­ja­mą po­li­fe­no­lių pa­ros do­zę. Bet tai ne­reiš­kia, kad vie­na kap­su­lė tu­ri pa­keis­ti vi­są svei­ką mi­ty­bą ir gy­ven­se­ną.