- Tarp kolegų garsėjate kaip naujovių šalininkas. Kuo galėtumėte pasigirti?
- Šių dienų ekonomistai ir verslininkai žino, kad naujovės – ekonomikos variklis. Be jų, geriausiu atveju, laukia stagnacija. Tačiau gali būti ir dar blogiau. Mes centre taikome naujus tyrimų metodus, kurie padeda išgauti naują informaciją iš tiriamų audinių. Žinoma, kaip ir bet kuriam procese ne ką mažiau svarbu ir tai, kaip jis vyksta: kuo geriau, tiksliau, efektyviau ir greičiau. Būtent procesų, valdymo ir informacinių technologijų inovacijos padeda realizuoti norus. Kažkada įvertinome, kad jei neturėtume informacinių sistemų, reikėtų priimti dvidešimt ar net trisdešimt procentų daugiau darbuotojų.
Turbūt pirmieji šalyje, prieš septynerius metus, įdiegėme vakuuminį oro paštą mėginiams transportuoti. Iki tol, jei reikėdavo atlikti skubų intraoperacinį tyrimą, iš Santariškių operacinių slaugytojos žiemą eidavo iki mūsų su vienu mėginuku. Tai užtrukdavo dešimt ar penkiolika minučių. Dabar oro paštu kapsulė atkeliauja per pusantros minutės. Esu skaičiavęs per pirmus dešimt mėnesių su mėginiais tarp mūsų centro ir Nacionalinio vėžio instituto būtų suvaikščiota kaip nuo Vilniaus iki Varšuvos. O iki Santariškių ligoninės operacinių bloko – kaip nuo sostinės iki Barselonos. Tad mažytė investicija davė puikų efektą. Gana seniai Vilniaus centro poliklinika pageidavo, kad mes įdiegtume sertifikuotą elektroninį parašą, kai niekas dar tokio neturėjo. Taip pat pirmieji šalyje priėmėme šitą iššūkį. O prieš metus su ta pačia poliklinika įdiegėme be popierinį mėginių siuntimą. Tai, pavydžiui, leidžia gimdos kaklelio PAP testą atlikti per parą.
 
- Viskas vyksta greitai, tačiau ir darbo gi turite pakankamai. Tiesa, kad mėginiai į Jūsų rankas keliauja ir iš užsienio?
- Taip, vyksta mėginių turizmas (juokiais). Kalbant apie apkrovas, atliekame daugiau kaip ketvirtadalį visos šalies patologijos tyrimų. Pavyzdžiui, inkstų biopsijas siunčia visa Lietuva, pusė Latvijos ir Biškekas (Kirgizija – aut. past.). Kadangi tai yra specializuoti tyrimai, tam reikia ir specializuoto patologo. Pavyzdžiui, aš esu inkstų specialistas. Šias biopsijas tiriu praktiškai dvidešimtmetį. Kadangi tokių tyrimų poreikis nėra didelis, visoms Baltijos šalims užtenka vieno ar dviejų specialistų.
 
- Reiškia, tyrimais palengvinate kitiems medikams darbą?
- Esu iš tos nematomos medicinos dalies, kuri su pacientais mažai kontaktuoja. Esame „daktarų daktarai“. Kai biopsija nėra visiškai aiški, reikia ieškoti daugiau minčių ir idėjų. Tuomet kalbu su nefrologu ir iš to pokalbio pamatau pacientą: kaip jis atrodo, kiek jam metų, kokia jo ligos istorija. Pasitaiko, kad patys pacientai skambina ir nori daugiau sužinoti apie ligą. Tenka mandagiai atsiprašyti.
 
- Vengiate pokalbio su pacientais?
- Tai nebūtų teisinga. Kai neturi viso ligos vaizdo, gali taip „prikonsultuoti“... Visą informaciją pacientui gali suteikti tik gydantis medikas. Ilgą laiką maniau, kad toks kelias geriausias, nors pasaulyje ryškėja tendencija, kad patologai vis daugiau bendrauja su pacientais. Gali būti, kad ir mes tuo keliu judėsime.
 
- Kodėl tapote gydytoju patologu?
- Tuomet, kai baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, patologija kaip specialybė nebuvo populiari. Labai gerai mokiausi ir ketvirtame kurse iškilo tolesnės karjeros klausimas. Pakliuvau į mikrochirurgų rankas. Po tos istorijos, kai mergaitei buvo nutrauktos kojos, ši specialybė buvo be galo madinga. Tuomet įėjęs į mikrochirurgijos skyrių pajusdavai Vakarų dvasią. Tai buvo tikras modernas. Tad porą mėnesių buvau „įsikinkęs“. Tačiau vieną gražią dieną fakultete ant laiptų sutikau patologijos profesorių Ptašeką, kuris pakvietė užeiti pasikalbėti. Man buvo pasiūlyta pasilikti dirbti katedroje mokslinį darbą. Tas mane labiausiai ir domino. Paprašiau kelių savaičių pagalvoti. Tačiau apsisprendžiau. Vienas galbūt juokingas argumentas – profesorius man pasakė: „Mikrochirurgija yra penkeri metai romantikos, o paskui visą gyvenimą raišiosite mazgus“ (juokiasi). Nieko blogo nesakant apie kolegas, kiek dabar matau save, esu linkęs į abstrakcijas ir teoriją, todėl nebūčiau geras mikrochirurgas. Beje, kai jau apsisprendžiau, atėjus paskyrimo laikui įvyko labai komiška situacija. Studentai laukia koridoriuje, už durų sėdi komisiją, kuriai vadovavo tuometinis prorektorius Sudavičius. Kadangi buvau pirmas pagal pažangumą, anksčiausiai ir teko stoti prieš komisiją. Manęs atsainiai paklausė, kur noriu toliau. Atsakiau, kad į patologiją. Prorektoriaus žvilgsnį, klausiant „Kur?“ iki šiol prisimenu. Jis turbūt pamanė, kad iš jo šaipausi.
 
- Pasirinkęs nepopuliarią specialybę turbūt patyrėte ir nemažai iššūkių.
- Kai pradėjau mokytis, nebuvo lengva. Kolegos ėjo į modernias klinikas, o man reikėjo atlikti autopsijas. Turėjau ugdyti kantrybę. Tačiau savo specialybės prasmę supratau kai stažavausi Harvarde ir patekau į klinikinį sūkurį. Ten išmokau to, kad kol biopsijos neatsakytos, mokslu negali užsiimti ir už to „stiklelio“ pradėjau matyti pacientą.
 
Dosjė
1981-1987 studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojas pediatro specialybę
1989-1992 - Maskvos Medicinos akademijoje, tapo medicinos mokslų daktaru patologijos srityje
Nuo 1993 – užima Valstybinio patologijos centro direktoriaus pareigas
1996-1997 – Harvardo universitete įgijo inkstų patologijos specializaciją
Nuo 2007 – dirba Vilniaus universiteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedroje