Ar įmanoma jėgas sujungti etiškai?

Greta Vanagienė
2020-02-11
„Lietuvoje neturime tiek sudėtingų atvejų, kad galėtume įgauti reikiamos profesinės patirties. Tik iš knygų nepasimokysi“, - sako VUL Santaros klinikų gydytojas vaikų nefrologas Karolis Ažukaitis (30 m.). Praktiką užsienyje medikas siūlo įvesti privalomą.
Ar įmanoma jėgas sujungti etiškai?
„Tikrai verta įdėti pastangų bandant bendradarbiauti, gerinant sistemą ir dirbant dėl pacientų, bet neverta tiek aukotis, kad tai sužlugdytų tavo gyvenimą. Ir šioje vietoje kalbėti apie patriotiškumą sunku. Jis kartais baigiasi, kai ima tave žaloti ir neduoda jokio rezultato“, - sako vaikų nefrologas Karolis Ažukaitis.

Kadangi su gydytoju esame vienmečiai, draugiškai sutariame, kad drąsiai galime vienas į kitą kreiptis „tu“ – nė vienas neįsižeisime.
- Karoli, tavo užsienio stažuotės įspūdingos – Sidnėjus, San Paulas, Genuja, Heidelbergas. Ar sudėtinga iki jų „prasibrauti“? Kodėl kai kurie lieka tobulintis tik Lietuvoje? Pritrūksta veržlumo?
- Man padėjo tarptautinė mokslinė karjera. Supratau, kad renginiai ir įvairios mokslinės veiklos yra naudingos ne tik profesiniam akiračiui praplėsti, bet ir kontaktui su naudingais žmonėmis užmegzti. Nesakau, kad reikia desperatiškai megzti pažintis, tiesiog bebendraujant tarpusavyje turi kažkas susiklikinti.
Manau, tinkamu metu atsidūriau tinkamoje vietoje, bet kad tai nutiktų, turi dalyvauti įvairiose veiklose. Pavyzdžiu, viename Heidelbergo universiteto moksliniame mytinge susipažinau su profesoriumi iš Australijos. Vėliau jis atvyko į Lietuvą, susibendravome, pakvietė mane į Sidnėjų.
Iš dalies atsitiktinai susiklostė ir San Paulo stažuotė – buvau kviečiamas į pasaulinį vaikų nefrologų kongresą Brazilijoje skaityti paskaitos ir susipažinau su vienu jų vaikų nefrologijos lyderių. Lyg tyčia stažuotėje Genujoje viename kambaryje gyvenau su garsiu San Paulo gydytoju ir jis pasiūlė Brazilijoje apsistoti jo bute. Taip ir prasisukau – vienas suveikė kur gyventi, kitas, kur – stažuotis (šypsosi).
Tačiau Braziliją pasirinkau ne tik dėl egzotiškumo. Turėjau kažkur išmokti transplantacijos. Kadangi tarp Lietuvos vaikų inkstų nepakankamumas yra retas, mažai jų ir transplantuojame – tiesiog nėra poreikio.
 

- Vadinasi, Lietuvoje vaikų nefrologijos srityje stiprių profesinių įgūdžių greit neįgausi...
- Tai visų mažesnių šalių ir pediatrijos specialistų dalia. Lietuvoje pernai vaikų inkstų transplantacijų buvo vos trys, San Paule per porą mėnesių vaikų po transplantacijos stebėjau per šimtą. Manau pediatrijoje visų specialybių rezidentai turėtų privalomai vykti stažuotis į tas ligonines, kur didžiausias jo srities pacientų srautas ir bent porą mėnesių ten praleisti. Specializuotis verdant savo sultyse labai sunku.
 
- Neviliojo tiesiog ten ir pasilikti?
- Jei nori tiesiog išvykti iš Lietuvos, nes netenkina, tarkime, darbo sąlygos – galimybių tikrai yra. Tik nežinia, ar ten būčiau laimingesnis palikęs namus, draugus, kolegas, savo aplinką ir galimybę jaustis savu. Aišku, jei pasitaikytų galimybė išvykti į aukšto lygio gydymo įstaigą ir ten padirbėti kelerius metus, įgauti patirties – mielai. Bet tokių kaip aš – šimtai. Pasaulio kontekste nesu išskirtinai konkurencingas tik dėl to, kad savo šalyje esu publikavęs daugiau mokslinių straipsnių ar išsiskiriu kita veikla.
 
- Neretai jauniesiems gydytojams už save tenka pakovoti ir tarp savųjų. Ar „veteranai“ noriai užleidžia jaunimą prie vairo? 
- Konkurencinė kova visada yra ir turi būti. Senoji karta didžiuojasi patirtimi, jaunieji gi siekia būti modernūs, veržlūs – praplėtę akiratį stažuotėse nori viską keisti, dalinasi naujausiomis mokslinėmis publikacijomis, siūlo naujus vaistus. Turėtų būti naujų žinių ir patirties sintezė. Tik klausimas, ar įmanoma jėgas sujungti etiškai, moraliai, teisingai. Deja, ne visada. Kartais jauni žmonės išties yra blokuojami, jų pozicijai mėginama pasipriešinti. Nesakau, kad viską reikia atiduoti jauniems. Reikia ir išorinės kontrolės, ir kritikos. Tik viskas turi būti daroma žmogiškai.
 
- Juk žinai, kaip būna: garsiais rėksi – būsi nutildytas. Nusilenksi – šviežio oro į sistemą neįneši...
- Manau, priešpriešą tarp vyresnių ir jaunų kolegų pavyks sumažinti, jei mokėsi išlaikyti vidinę ramybę, ieškoti kompromisų, o ne tik aklai priešintis ir konfrontuotis. Svarbiausia likti ištikimam vertybėms ir nepamesti savo tikrojo tikslo.
Kita vertus, pajutęs, kad nebenoriu dirbti tokioje sistemoje toliau nesikankinčiau. Esu sakęs, jei pakliūsiu į aklavietę, supratęs, kad nėra sąlygų dirbti teisingai, nebegalėsiu psichologiškai gerai jaustis, nebegalėsiu užsiimti moksline veikla - išvyksiu.
 
- Ką norėtum pakeisti pediatrijos srityje?
- Turėtume pagaliau pereiti į ambulatorines paslaugas, o pacientus hospitalizuoti, tik jei tai būtina dėl sveikatos. Vaikams tai - stresas, gyvenimo kokybės mažinimas. Taigi skyriai galėtų būti gerokai mažesni – skirti tik itin sunkiems pacientas. Užsienyje neteko matyti jų tokių didelių kaip pas mus. Turėtų būti gerokai stipresnė ambulatorinė grandis, kad galėtume greičiau ir sklandžiau atlikti tyrimus ir taip išvengti hospitalizacijos.

 
- Kartais šeimos gydytojai siunčia vaikus pas specialistus, atrodo, tik „ligų ieškot“...
- Pirminės grandies gydytojai, neabejoju, norėtų, jeigu turėtų tam laiko ir išteklių, labiau užsiimti pacientų švietimu ir sveikatinimu, o ne siuntimų rašymu. Dabar kartais atrodo, kad vaikai pas specialistus ateina kaip į ekskursijas. Nei tėvai, nei gydytojai nėra kalti, kad vaikui vos sunegalavus lekiama į priėmimo skyrių. Vieni neturi informacijos, kiti neturi galimybės informuoti.
 
- Girdėjau sakant, kad dirbti vaikų gydytoju - ne prestižas. Kuo čia prasčiau? 
- Teko girdėti tokią frazę: ką jau tie vaikai – jie arba neserga, arba savaime pasveiksta. Mat vaikai dažnai perserga lengvesnėmis ligų formomis, nes kaip suaugę neturi šalia gretutinių ligų.
Būti vaikų gydytoju gali pasirodyti ne prestižas, nes čia gerokai mažiau pacientų. Be to, atrodo, kad vaiku privalai rūpintis savaime – tiesiog atlieki moralinį įsipareigojimą. Pediatrijoje turime būti jautresni, išeiti iš specializuotos medicinos rėmų: rūpintis visapusiška vaiko gerove ir atliepti jo poreikius, leisti džiaugtis gyvenimu ir būti mylimam.



Dosjė
2014 06 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
2019 06 Vaikų ligų ir vaikų nefrologijos rezidentūra
Nuo 2016 Vaikų ligų ir vaikų nefrologijos doktorantūra
2011-2015 projektų koordinatorius Onkohematologinių ligonių bendrijoje „Kraujas“  
2014-2019 gydytojas rezidentas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose
Nuo 2018 – sklaidos koordinatorius Europos Retų Inkstų Ligų Referencijos Tinkle (ERKNet), Heidelberge (Vokietija)
Nuo 2019 - jaunesnysis mokslo darbuotojas ir jaunesnysis asistentas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikoje
Yra 17 tarptautinių mokslinių publikacijų autorius ir bendraautorius;
2019 metais gavo VU Rektoriaus mokslo premiją
Nuo 2019 Gydytojas vaikų nefrologas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė sako, kad mobiliosios vaistinės būtų gera galimybė priartinti vaistų įsigijimą gy...
    Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai

    Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai

    „Vaistinės atidaromos greičiau, nei „kepami“ vaistininkai“, – aiškinama verslo atstovams, nor...

    razinka


    Sveika šeima


    Kodėl mes viską skaičiuojame?

    „Man dar trūksta pusantro tūkstančio žingsnių“, „per tris valandas perskaičiau 120 puslapių“, „čia tikrai daugiau nei dešimt gramų cukraus“, „šiąnakt giliai miegojau tik 4,5 valandos”, „mano grojaraštyje - jau 800 dainų“... Kai prie vakarienės stalo eili...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Tamsioji senatvės pusė – šiurpūs savižudybių rodikliai

    Urugvajuje vyresnio amžiaus žmonių savižudybių mastas kelia nacionalinį susirūpinimą, tačiau statistiniai duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje situacija dar kritiškesnė. Abiejų šalių ekspertai kaip pagrindines problemas įvardija nutrūkusius socialinius ryšius, vienišumą ir pagalbos trūkumą.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Andrej Rudanov Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Egalitarizmo kritika
    Henrikas Vaitiekūnas Egalitarizmo kritika
    Pasiryžę gimdyti? Niekada!
    Gediminas Karoblis Pasiryžę gimdyti? Niekada!

    Naujas numeris