Kelias į likimo skirtą profesiją 
Šis pasakojimas prasideda dar 1873 m. vasario 16-ąją. Tądien, ir išties labai simbolinę dieną, mažame, bet gražiame Molėtų rajono Sidabrinės kaime gimė būsimas pirmasis tarpukario Lietuvos sveikatos ministras Jurgis Alekna. Jurgučiui šiek tiek paūgėjus, tėvai kartu su dviem savo sūneliais persikėlė į Anykščių rajoną, Skiemonyse pastatytą Želtiškių dvarą, kuriame ir prabėgo visa kūdikystė ir vaikystė. Tėvai, pastebėję sūnaus gabumus, išleido Jurgį į Vilniaus II-ąją gimnaziją, kurią jis pabaigė 1893 m. Dar paauglystėje Jurgis ėmė domėtis medicinos mokslais, tad jaunas ir kupinas energijos jaunuolis tais pačiais metais pasiryžo stoti į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį sėkmingai pabaigė 1898 m., įgijęs gydytojo išsilavinimą. Žinia, Maskvos universitete (dab. Maskvos valstybinis M. V. Lomonosovo universitetas) dar 1802 m. buvo suteikta teisė studijuoti okupuotos Abiejų Tautų Respublikos gyventojams, tad ten buvę gausu lietuvių, kurie būrėsi į pogrindines grupeles, kuriose puoselėdavo lietuvybę. Jurgis Alekna buvo vienas iš tokių studentų. Studijų metais, kuomet parvažiuodavo į Skiemonių kraštą, jis atkakliai skleidė lietuvybės dvasią, skatino kalbėti tik lietuviškai ir nepamiršti lietuviško rašto.
Pabaigęs studijas 1898 m. Jurgis Alekna pagal carinės Rusijos valdžios nustatytą tvarką buvo paskirtas į Smolensko (Rusija) guberniją dirbti ligoninėje, o po keleto mėnesių perkeltas į Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę. Žingeidi siela prašėsi žinių, tad Jurgis 1900 m. iškeliavo po Europą ilgai stažuotei. Medicinos žinias jis gilino Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Atrodo, šviesaus proto šviesus kelias vedė tik į priekį, bet...
 
Iššūkiai kovojant už lietuvybę ir žmonių gyvybes
Iš sėkmingos stažuotės po Europą grįžęs į Lietuvą, Jurgis Alekna buvo apkaltintas lietuviškos spaudos gabenimu iš užsienio ir jos platinimu. Mat per netikėtą kratą pas jį rasta žurnalo „Varpas“ numerių. Už slaptą, dar studijų metais pradėtą, kovą už lietuvybę J. Alekna carinės valdžios 1900 m. rugsėjo 30 d. buvo suimtas ir du mėnesius laikytas Liepojos (Latvija) kalėjime. Vėliau Rusijos caro Nikolajaus II paliepimu 1901 m. jis dvejiems metams buvo ištremtas į Archangelsko (Rusija) guberniją, ir ten dirbo gydytoju Onegos miesto ligoninėje.
Atlikęs tik pusę bausmės laiko, gydytojas Alekna vėl grįžta į Lietuvą. Ateinančius aštuonerius metus Jurgis pašvenčia gydytojo ir publicisto darbui. Nuo 1902 m. jis gyveno ir dirbo gydytoju Ukmergėje, taipogi vadovavo Zarasų ligoninei, o 1906-1908 m. buvo privatus gydytojas Pakruojo rajone, Rozalime. Lygiagrečiai jis nepailstamai bendradarbiavo su spaudos atstovais, ypač gausiai rašė „Vilniaus žinių“ leidiniui.
Matydamas bendrą Lietuvos sveikatos būklę – itin stipriai pasireiškusias cholerą ir dėmėtąją šiltinę, Alekna 1909 m. baigė bakteriologijos kursus, kad galėtų prisidėti prie darbo, kovojant prieš šias ligas. Didžiausios pajėgos, kurių gretose buvo ir J. Alekna, dirbo Panevėžio apskrityje. Tais pačiais 1909 m. žingeidusis gydytojas nusprendė ir vėl išvykti stažuotis į Europą. 1909-1910 m. Vienoje ir Berlyne jis studijavo ausų, nosies ir gerklės ligas bei įgijo medicinos daktaro mokslinį laipsnį. Apsiginęs savąją disertaciją, 1910 m. J.Alekna grįžo į Lietuvą, į Kauną ir dirbo gydytoju. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis ir vėl paliko gimtąją šalį ir išvyko į Rusiją, kur dirbo Raudonojo Kryžiaus vyriausioje šiaurės fronto tarnyboje.
 
Darbai kuriant Lietuvos sveikatos sistemą ir ne tik
Lietuvoje ankstyvesniais caro valdymo laikais tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose medicinos pagalba kaimo gyventojams buvo teikiama per valstybės kaimo ligonines bei ambulatorijas. Ši sistema buvo vadinama Kaimo medicina. Vėliau toji sistema buvo pakeista. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, Kauno ir Vilniaus gubernijose sveikatos ir sanitarijos reikalus tvarkė vyriausiojo medicinos inspektoriaus valdyba.
Deja, Pirmojo pasaulinio karo metu ši sistema sugriuvo. Dauguma ligoninių ir ambulatorijų užsidarė, nes nebuvo kas jas išlaiko. Kai kurie miestai ir miesteliai buvo sugriauti, ūkis ir susisiekimas sužlugdytas.
Susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei – Lietuvos Tarybai, vėliau pasivadinusiai Lietuvos valstybės taryba, gyventojų sveikatingumas, ligos ir epidemijos sunkia našta gulė ant jos netvirtų pečių. 1918 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, Jurgis Alekna apsistojo Vilniuje ir įsijungė į Lietuvos valstybės tarybos sudarytą Sveikatos komisiją. Jos nariais taipogi buvo ir Jonas Basanavičius, Steponas Kairys ir Justinas Staugaitis. Tų pačių metų lapkričio 11 d. ši komisija buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą.
Šios organizacijos pagrindiniai darbo principai buvo pasiskolinti iš rusų įstatymų ir pritaikyti Lietuvos gyvenimo sąlygoms bei jau veikiantiems įstatymams. Kiekviena pradžia yra sunki, tad ir darbas Sveikatos departamente, jo veikimo pradžioje, buvo neaiškus ir komplikuotas. Tačiau jo uždaviniai ir funkcija buvo labai svarbūs ir aktualūs, tai suprato visi departamento nariai. 1918 m. Jurgis Alekna tapo šio departamento pirmuoju sveikatos direktoriumi (dabar pavadintume jį sveikatos ministru) bei Vidaus reikalų ministerijos viceministru. Ėjęs šias pareigas iki 1919 m. kovo mėnesio, daktaras J. Alekna su savo departamento kolegomis rengė naujus įstatymus ir teisinį Lietuvos sveikatos sistemos pagrindą. Vienas pirmųjų ir svarbiausių jo įsakymų buvo 1918 m. gruodžio 2 ir 14 d. gydytojų paskirimas į 20 apskričių apskrities gydytojo titulu ir jų pareigų apibrėžimas.
1919 m. Alekna prisidėjo kuriant Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir Kauno medicinos draugijas, taip pat jis buvo vykdomosios komisijos, rengusios pagrindą Aukštiesiems kursams Kaune, narys, o vėliau ir pats dėstė tuose kursuose. Vėliau jis aktyviai rūpinosi jų veikla, 1936-1940 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas. 1939 m. tapo Kaune įkurto komiteto Nukentiejusiems klaipėdiečiams šelpti pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1940 m.
 
Nuopelnai ir bruožai, kurie išliko amžininkų atminty
Be atsidavimo gydymo amatui bei energingo nusiteikimo skleidžiant lietuvišką žodį, Jurgis Alekna į istoriją įeina ir kaip žymus lietuviškos skautų dvasios ugdytojas ir rėmėjas. Dar 1919 m. J. Alekna kartu su gydytoju Pranu Sližiu iniciavo draugijos Lietuvos skautams remti steigimą. Kuomet buvo įsteigta Lietuvos skautų paspirties draugija, nustačiusi Lietuvos skautijos organizacinę tvarką, J. Alekna buvo išrinktas jos vadybos pirmininku. Šias pareigas daktaras ėjo iki 1924 m. Vėliau, 1929 m., jis vėl buvo išrinktas šios draugijos Centro valdybos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1935 m. balandžio mėn., kol draugijos veikla nustojo veikti. Gydytojas aktyviai įsijungė ir į pačių skautų veiklą. 1922-1924 m. jis tapo pirmuoju Lietuvos skautų šefu, 1930-1940 m. – šefo pavaduotojas, o nuo 1933 m. buvo dar ir vyresniuoju skautininku.
Guvaus ir aktyvaus, visad bendraujančio su jaunimu Jurgio Aleknos vaizdinį savo atminimuose piešė ir amžininkė gyd. M.Milašauskienė, kartu su Aleknų šeima pergyvenusi Antrojo pasaulinio karo negandas: „Likimas lėmė man, neturtingai Kauno mergaitei, susidraugauti su gydytojo Jurgio Aleknos dukra Danute. Susitikdavau su ja ne tik Kauno III-oje gimnazijoje, kurioje abi mokėmės, bet būdavau kviečiama ir lankydavausi Jurgio Aleknos namuose ruošiamuose jaunimo vakarėliuose. Mus, jaunus žmones, priimdavo labai svetingai. Pamenu Jurgį Alekną visad besišypsantį, balta, kaip žydinti obelis, galva, mėgstantį bendrauti su jaunais žmonėmis. Kartu su savo žmona ponia Janina neįkyriai stebėdavo visus mus besilinksminančius. Vakarėlius paįvairindavo ponia Janina, grodama pianinu.
Dažnai gydytojas Jurgis Alekna mums pasakodavo apie profesiją, jos humaniškumą, visada pabrėždamas meilę žmogui, ypač kenčiančiam dėl ligų. Mane tie pasakojimai taip paveikė, jog tvirtai nutariau tapti gydytoja. Ja ir tapau.
Greitai karo baisumai pasiekė ir mūsų kraštą. Iš Lietuvos traukėsi vokiečių okupacinė kariuomenė, artėjo kita okupacija su Raudonąja armija priešaky. Daugeliui teko apsispręsti: trauktis į vakarus ar likti gimtojoje žemėje. Gydytojas Jurgis Alekna tvirtai pareiškė niekur iš Lietuvos nevažiuosiąs ir su šeima liko Tėvynėje.
Man, karo atskirtai nuo artimųjų, visus sunkumus teko išgyventi su ponų Aleknų šeima. Visą tą laiką buvau rūpestingai prižiūrima ir globojama kaip tikra duktė. Prisiminimai apie gydytoją Jurgį Alekną man visada teikia vilties ir gerumo jausmą.“
Nenuilstamas kovotojas už lietuvybę, atsidavęs žmonėms gydytojas pirmasis tarpukario Lietuvos sveikatos ministras Jurgis Alekna po karo su šeima gyveno Kaune ir būdamas brandaus amžiaus toliau gydė ligonius. Mirė 1952 m. spalio 17 d. ir buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.