Prieš aštuonerius metus lėtine inkstų liga sergantis Tomas (40 m.) iš mamos gavo antrą gyvenimą – jam buvo persodintas jos dovanotas inkstas. Deja, šiandien liga vėl kelia galvą ir vyras lieka laukti inkstų donoro.
Dializuojamų ar transplantuotų pacientų Lietuvoje nėra daug, nes dalis pacientų, ypač jei jie yra vidutinio ar vyresnio amžiaus, sirgdami lėtine inkstų liga, nesulaukia nei dializių, nei transplantacijos.
Vėjaraupiai pakenkė inkstams
Tomas nuo vaikystės serga cukriniu diabetu ir visada stengėsi gyventi kaip sveikas žmogus: dirbo, lankė sporto klubą, šoko. Gyvenimas bėgo sava vaga be ypatingų pokyčių, kol eilinį kartą apsilankius pas gydytoją dėl vaistų nuo cukrinio diabeto, pastebėtas šoktelėjęs kraujospūdis. Gydytojai tai sukėlė įtarimų ir ji pasiūlė atlikti kraujo tyrimą. Po kiek laiko Tomas sulaukė neramaus skambučio, informuojančio, kad tyrimas liudija apie inkstų funkcijos sutrikimą. Tada dvidešimt aštuonerių metų vyrui ir diagnozuota diabetinė nefropatija. Tai - cukrinio diabeto pasekmė. „Taip prasidėjo mano odisėja, kelionė pas nefrologus“, – pasakoja šiuo metu keturiasdešimties sulaukęs vyras.
Patekęs į Santaros klinikas neilgai trukus jau žinojo, kad ateityje reikės atlikti inkstų transplantaciją, nes liga jau buvo gerokai pažengusi ir progresavo. Tomas metė sportą, pradėjo laikytis dietos, atsisakė baltyminio maisto, kuris kenkia inkstams. Taip gyveno dvejus metus ir, kaip pripažįsta, jautėsi neblogai. Tiesa, vargindavo sunkios lyg švino pripiltos kojos. Gal taip būtų tęsęsi ir toliau, tačiau Tomas susirgo vėjaraupiais. Liga buvo sunki, prisidėjo kraujo užkrėtimas, galiausiai ėmė smarkiai trikti inkstų veikla. Dar labiau apsunko kojos, kai šimtą metrų, atrodydavo, amžinybės reikia įveikti. Inkstams atsisakant veikti organizme padaugėjo fosforo, atsirado nemiga, visą laiką lydintis nerimas. Dėl organizme besikaupiančių skysčių kūnas ėmė tinti.
L.S. skaičius
82
- tiek žmonių pernai Lietuvoje atlikta inkstų transplantacija.
Dializė – namuose
„Netrukus man į pilvaplėvę buvo įvestas peritoninės dializės kateteris ir ėmiau dializuotis namuose. Tačiau gal man šis metodas nelabai tiko, nes skysčiai vis tiek kaupdavosi, nepasišalindavo iš organizmo, kūnas tindavo“, – Tomas mena laiką, kai tuo pat metu jis buvo ruošiamas operacijai. Po metų jam buvo persodintas mamos padovanotas inkstas. Tada vyrui buvo trisdešimt dveji.
Taip gyveno iki dabar, kai cukrinio diabeto veikiama lėtinė inkstų liga vėl privertė apie save išgirsti. Pasireiškė jau primiršti simptomai, negalavimai. „Mane vėl įrašys į eilę dializuotis arba, jei atsiras inkstas, bus atlikta transplantacija, – pasakoja ryšių su visuomene specialistu dirbantis vyras. – Iš žmonos inksto negaliu prašyti, nes vaikai dar maži. Daugiau nėra iš ko. Telieka laukti donoro. “
Kaip atrodo ligonio gyvenimas po transplantacijos? Po jos, kaip teigia pašnekovas, žmogus grįžta į normalų gyvenimą, gali net truputį pasportuoti, tik kasdien tuo pačiu metu geria imunitetą slopinančius vaistus. Dėl to reikia vengti didelių žmonių susibūrimų. Ypač aktualu saugotis pandemijos metu, nes didelė tikimybė užsikrėsti ir mirti.
„Žodžiu, turiu gyventi nors ir visavertį, bet atsargų gyvenimą. Aš jau paskiepytas nuo COVID-19 ir tai mane išgelbėjo nuo pavojingo užsikrėtimo, kai susirgo koronavirusą pasigavusi žmona“, – šypsosi pavojaus išvengęs pašnekovas.
Specialisto komentaras
Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas:
Liga – kas dešimtam
Inkstų ligos yra dažnesnės, nei įprasta manyti. Jos gali išsivystyti kas dešimtam suaugusiam žmogui, vyresniam nei aštuoniolikos metų. Inkstai paprastai gali atlaikyti vieną juos žeidžiantį veiksnį, tačiau jei šių atsiranda keli, rizika didėja. Dažniausi veiksniai yra plačiai paplitusios ligos: cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija. Mes, nefrologai, matome ir retesnių pažeidimų formų, tokių kaip įvairios reumatinės ligos ar autoimuninės kaip vilkligė, ar smulkiųjų kraujagyslių vaskulitai. Taip pat yra inkstų pažeidžiamumą didinantys veiksniai, tai – paveldimumas, rūkymas, nutukimas, toksiniai veiksniai, net oro užterštumas. Ir kuo tų veiksnių daugiau, tuo didesnė tikimybė išsivystyti inkstų ligai. Kas dešimtas suaugęs žmogus gali turėti vienokios ar kitokios inkstų ligos formas.
Tačiau dializuojamų ar transplantuotų pacientų Lietuvoje nėra tiek daug. Ir taip yra dėl to, kad dalis pacientų, ypač jei jie yra vidutinio ar vyresnio amžiaus, sirgdami lėtine inkstų liga, nesulaukia nei dializių, nei transplantacijos. Nes ši liga labai didina širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo ir komplikacijų riziką, pacientai miršta nuo insultų, infarktų ir kitų komplikacijų. Todėl mes, nefrologai, sakome, kad inkstų ligos turi rūpėti ne tik mums, bet ir šeimos gydytojams, vidaus ligų gydytojams, endokrinologams, kardiologams, neurologams. Nes tų komplikacijų ir prieš laiką nutrūkusių gyvybių skaičius, atsiradus lėtinei inkstų ligai, yra žymiai didesnis. Na, o dalis pacientų, aišku, išgyvena iki galutinės inkstų ligos stadijos ir jiems taikomas inkstų pakaitinis gydymas. Tai yra šiuolaikinės medicinos laimėjimas.
Laukia pakartotinės operacijos
Yra kelios inkstų pakaitinio gydymo rūšys: peritoninė dializė, kuri taikoma namuose, ir hemodializė, kai kraujas triskart per savaitę valomas specialiuose centruose. O labiausiai visi laukia inkstų transplantacijos. Tai yra optimaliausias inkstų pakaitinis gydymas.
Šiuo metu iš dializuojamų ligonių inkstų transplantacijos laukia apie 200 ligonių, vidutinis laukimo laikas – apie dvejus metus. Ir, aišku, besidializuojant, kadangi tai nėra optimalus metodas, jų sveikata blogėja. Dalis jų, deja, nesulaukia operacijos, miršta. O kai kurie pacientai net nėra kandidatai į inkstų transplantaciją, nes serga gretutinėmis onkologinėmis, neurologinėmis ligomis ar turi išplitusią aterosklerozę, ir konsiliumų metu apsvarsčius riziką neįtraukiami į laukiančiųjų sąrašą.
Mūsų rūpestis – kad inkstų transplantacijos laukiantieji būtų kuo sveikesni, kad persodinti inkstai veiktų kuo ilgiau. Nes kita didžiulė problema yra ta, kad daug kam reikia pakartotinės inkstų transplantacijos – antros, trečios. Pernai 49 metų vyrui inkstą persodinome jau penktą kartą. Taip nutinka, nes vidutiniškai persodinti inkstai funkcionuoja apie dvylika penkiolika metų, po to pacientai grįžta į dializes, vėl įtraukiami į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.
Po transplantacijos pailgėja ne tik žmogaus gyvenimo trukmė, bet ir kokybė. Siekiama grąžinti žmogų į kuo normalesnį gyvenimo ritmą – darbo, kelionių. Moterys gali sėkmingai gimdyti vaikus, nes dializių metu nesaugu ir sunku pastoti.“
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: