Aldona Bartusevičienė: „Svarbiausia, kad nesusipykau su protu“

Eimantas Šaulitis
2019-10-28
Pagerbimo laukia ypatinga sukaktis. Profesorė radiologė Aldona Bartusevičienė tik ką paminėjo 95 metų jubiliejų. Iš kurių daugiau nei šešiasdešimt metų praleista Vilniaus universitete. Profesorė tikina amžiaus nejaučia, dar ir šiandien sukasi valso ar tango žingsniu, gali pasigirti puikia atmintimi.
Aldona Bartusevičienė: „Svarbiausia, kad nesusipykau su protu“
„Reikia didelio pasiryžimo ir užsispyrimo gyventi tokiame amžiuje... Bet man gyvenimas patinka. Vilnius, Lietuva. Kada saulė kyla, kada mėnuo į langą šviečia. Aš tiesiog žaviuosi“, - sako profesorė Aldona Bartusevičienė

Įsimylėjusi Vilnių
Su profesore susitikome po sveikatinimosi procedūros. Tvirtas rankos paspaudimas išduoda – gyvenimo išbandymai, visuomeninių veiklų našta ir bemiegės darbo naktys per visus tuos dešimtmečius profesorės neišsekino. „Gerai, kad dar nesusipykau su protu“, – šypsosi moteris.
Galima sakyti, kad profesorė netrukus minės dar vieną sukaktį – gyvenimo Vilniuje aštuoniasdešimtmetį. Čia penkiolikmetė mergina persikraustė Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Tuoj po to, kai ilgaamžė šalies sostinė grįžo į Lietuvos glėbį.
 

„Mano tėvelis tarnavo Gedimino pulke ir į Vilnių atvažiavo spalio mėnesį. Šeimą jis pasiėmė prieš Kūčias. Išėjom į gatvę ir Vilnius buvo taip gražiai iliuminuotas. Trys Kryžiai, Katedra, visos statulos buvo apšviestos. Na, tiesiog pasaka. Buvo neįmanoma mus su broliu prikalbinti pareiti namo. Nepaprastą įspūdį padarė Vilnius“, - prisimena profesorė. Ji tikina, net ir neramiu pokario laikotarpiu neturėjusi minčių palikti Lietuvos ir pamiltos sostinės: „Oj, aš niekada nepalikčiau Vilniaus. Nėra gražesnio miesto. Jį lygina su daugeliu Europos sostinių. Dabar pas mus atvažiuoja vokiečiai, kiti užsieniečiai. Sako, čia toks kraštas gražus. Tik tiek, kad pas mus saulės ir šilumos mažai. Jeigu čia dar dažniau saulė šviestų, būtų iš viso pasaka.“
 
Kelionė į lagerį
Įspūdingą akademinę karjerą padariusios moters kelias universitete galėjo nutrūkti vos tik prasidėjęs. Rizikuoti paskutinio kurso medicinos studentę pastūmėjo paprasčiausias noras nors trumpam susitikti su ištremtu tėvu. „1946 m. gruodį šokių ir dainų ansamblis važiavo į Maskvą koncertuoti Didžiajame operos teatre. Gastrolės baigėsi. Visi važiuoja namo, o man reikia ieškoti tėvelio. Kur jis? Pasakėm, kad su Vladu Bartusevičium (būsimu vyru - red. past.) liekam dar pažiūrėti Maskvos. Leidomės ieškoti mano tėvelio, nors žinojau tik jo lagerio numerį ir kad jis Čiuvašijoje. Jeigu kas būtų sužinoję, iš universiteto lėkčiau kaip musė iš barščių. Iš pradžių keliavom traukiniu, kai jis toliau nebevežė, įsiprašėm į prekinį garvežį. Atvežė į tokį... grynai laukai... Nei medžių, nei namų ir sniego virš kelių. Na, sako, mūsų jau baigėsi kelionė. Toliau nebevažiuojam, o jūs eikit „štai ten“ – parodė ranka.
 
Mes einam, einam. Niekur jokio žiburio. Vienur kitur užmatę spingsulę pasiklausėm vietinių kelio. Kai atėjau iki lagerio, tėvelis neišėjo, nes jis netikėjo. Tik trečią kartą kviestas atėjo. „Kaip gali būti mano dukra? Iš kur jinai? Aš maniau, kad šeimos neturiu“. Jis galvojo, kad mes su mama ir broliu išvežti. Jis lagery, ir mes kur pražuvom lagery. Buvo gruodžio dvidešimt trečia, baisu šaltis. Tėvelis ateina, kelnės praplyšusios, keliai išlindę nuogi. Ir veidą susipjaustęs. Klausiu: „Tėveli, kas tave supjaustė šitaip?“ Vaikeli, rytoj Kūčios ir Kalėdos. Aš jau buvau barzda apaugęs, o skustis neturiu su kuo. Ėjau, radau sudaužyto stiklo šukių. Ir skutausi, nemačiau, kada susidraskiau. Baisiai atrodė. Visada turėjau adatą. Užsiuvau kelnių skyles. Gavom pasimatyti tik vieną naktį. Rytojaus dieną, per Kalėdas, vedė juos į darbus. Ėjo tėvelis. Mojavo, mojavo. Aš ėjau atbula, o jis nuėjo. Jis tada man viena tepasakė: „Dukrele, aš atradau norą gyventi. Maniau, kad nebeturiu šeimos.“ Aš esu tėvo dukra. Brolis buvo mamos. Taip buvom pasiskirstę“, – prisiminė profesorė.


 

Tvirtesnė už vyrus
Vokiečių okupacijos metais ne vienas intelektualas buvo represuotas. Todėl šeimininkaujant vokiečiams ir grįžus sovietams Medicinos fakultete trūko dėstytojų. Jaunesniuosius studentus mokyti ėmėsi vyresnieji. Po karo nebuvo ten dėstytojų. „Anatomijoje dirbau apie dešimt metų ir žinojau žmogaus sandarą. Aiškinau ją kitam kursui, pati būdama antram, trečiam kurse. Gražiai sugyvenom su studentais, nors tarp jų buvo ir vyresnių už mane“, - dėstytojavimo pradžią prisiminė A.Bartusevičienė. Rentgeno aparatą jaukintis pradėjo vėliau. Prieš tai dar spėjo prispjaudyti į šulinį, iš kurio vėliau teko gerti.
 
„Universitete rentgenologiją man labai blogai dėstė. Buvo toks nepasiruošęs dėstytojas. Maniau, rentgenologe gyvenime nebūsiu, nes nieko nežinau, nieko neišmokau. Rašiau disertaciją apie širdies maišelį. Išėjo gera. Tik atvažiavo iš Maskvos tokia dama. Profesore save vadino... „Ką čia padarėt? Kam jūsų darbas reikalingas? Nėra širdies operacijų, tokia disertacija irgi nereikalinga. Gint neduosim“. Tuomet visą darbą teko padėti į stalčių, - sako A.Bartusevičienė ir priduria, kad netruks teko išgirsti apie kitą panašią istoriją, tik su dramatiškesne atomazga. - Tuo metu vienas dėstytojas iš kito skyriaus parašė disertaciją. Bet ar jis pats, ar jo tėvai buvo išvežti... todėl ginti jam neleido. Jis iš savo kabineto trečiame aukšte, Čiurlionio gatvėj iššoko ir užsimušė. Buvo tokių baugių dalykų.“

 
Ilgaamžė savęs nesaugojo
A.Bartusevičienė prisimena, darbo sąlygos nebuvo pačios draugiškiausios žmogaus sveikatai: „Dirbau rentgenologijoje su atviros sistemos aparatu. Darbas laikytas pavojingu, mes gaudavom spinduliuotės procentą. Pasakysiu vieną dalyką. Mažos rentgeno spindulių dozės viską skatina. Net gėlės pas mus taip žydėdavo ir augdavo kaip niekur kitur. Ir žmonėms spinduliuotė judrumo suteikia. Bet didelės dozės yra baisu. O aš tokių turėjau... Žiūrėdavau, ar pūkai ant mano rankų yra (rodo viršutinę plaštakos dalį – aut. pastaba), kol dar buvo, vadinasi, esu nejautri rentgeno spinduliuotei.“

Uoliai dirbusi moteris laiko šeimai daug neskyrė. „Visiškai savęs nemylėjau, nežiūrėjau, nevalgiau. Eina visi į valgyklą. Aš buterbrodėlį turiu atsinešus, kabinete išsiverdu vandens, paimu kavos arba arbatos. Bet tai ne kiekvieną dieną. Žodžiu, svėriau keturiasdešimt aštuonis kilogramus. Mano ūgis metras šešiasdešimt su trupučiu. Asmeninio gyvenimo neturėjau. Todėl ir galėjau dirbti. Turėjau dvidešimt šešias visuomenines pareigas. Bet tokias stiprias. Pirmininkavau, ne taip narė buvau. Be mamos aš nieko nebūčiau pasiekusi“, - teigia profesorė.
Tiesa, dabar garbingo amžiaus moteris atmintį intensyviai lavina „Būtinai reikia užsirašinėti dalykus. Jeigu ką nors sužinai, sau mintyse pasikartoji vieną kartą, kitą. Po to atsimeni. Aš žinau visų draugų mašinų, telefonų numerius atmintinai. Man jie įstringa. Pravažiuoja mašina, o aš žinau, kas toks ten buvo, - šypsosi profesorė, nepaisant senatvinių sunkumų neprarandanti gyvenimo džiaugsmo. Nelengva. Reikia didelio pasiryžimo ir užsispyrimo gyventi tokiame amžiuje... Bet man gyvenimas patinka. Vilnius, Lietuva. Kada saulė kyla, kada mėnuo į langą šviečia. Aš tiesiog žaviuosi.“  


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

    Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

    Dažnesnis vaistinių durų varstymas – popandeminiame pasaulyje išryškėjusi tendencija, kuomet gyventojai sveika...
    Gyventojams e.recepto kalio jodidui galiojimas jau baigiasi, o vaistinėse jo dar nėra

    Gyventojams e.recepto kalio jodidui galiojimas jau baigiasi, o vaistinėse jo dar nėra

    Vaistinės sulaukia klientų klausimų, kada galės atsiimti Vilniaus miesto gyventojams skirtas nemokamas kalio jodido tabletes. Gyve...

    Sveika šeima


    Saugo nuo viruso, bet kenkia odai

    Nors kaukės – viena pagrindinių apsaugos priemonių nuo koronaviruso, ilgai dėvimos jos gali paskatinti aknės bei kitų odos problemų atsiradimą. Aktualūs patarimai šia tema – iš medicinos kosmetologės Akvilės Martinkutės lūpų.

    Sveikatos horoskopas


    Rugsėjo 14-20 d.

    Avi­nas
    Pirmadienį padarykite iškrovos dieną. Tre­čia­die­nis - pa­lan­ki die­na pra­dė­ti gy­dy­ti ner­vų sis­te­mos li­gas. Penktadienį saugokitės traumų. Šeš­ta­die­nį val­gy­ki­te tik leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą. Ne­pa­dau­gin­ki­te stip­rių al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, galimas apsinuodijimas.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    A.Navalno kova už gyvybę dar nesibaigė

    Charite ligoninės Berlyne atstovai praneša, jog Aleksėjaus Navalno būklė gėrėja, tačiau taip pat yra įsitikinę, jog jo laukia labai ilgas kelias iki, kol visiškai pasveiks.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kaip sustabdyti laiką?
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip sustabdyti laiką?
    Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
    Agnė Bilotaitė Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
    Arbata. Pirma dalis
    Henrikas Vaitiekūnas Arbata. Pirma dalis

    Naujas numeris






















    Alergijos tyrimai ir konsultacijos - Allergomedica