- Nacionalinio vėžio instituto specialistams Nusipelniusio mediko apdovanojimai nėra naujiena. Veikiausiai kiekvienas sėkmingas individas gyvena tarp jį palaikančių žmonių. Kokią reikšmę jūsų nuopelnams turi profesinė aplinka?    
 
- Šis apdovanojimas, kaip renginio metu sakė sveikatos apsaugos ministras, reiškia tam tikrą pasitikėjimą. Kartu jis parodo, kad esu teisingame kelyje, belieka tęsti tai, ką darau.   
Tikrai aplink gausu kolegų, kurie ne ką mažiau dirba. Yra į ką lygiuotis ir iš ko semtis žinių. Dažnai sakoma, kad „man čia jokio apdovanojimo nereikia“. Tačiau iš tikrųjų malonu, kai kas nors patapšnoja per petį ir pasako, kad gerai ką nors padarei. Geresnio žodžio mūsų visuomenėje pritrūksta. Apdovanojimų renginio metu sveikatos apsaugos ministras minėjo, kad istorijų daug, bet dažniausiai į viešumą iškyla tik blogosios patirtys.   
Mūsų sveikatos apsaugos sistemoje nėra viskas taip blogai. Turime gerą priežiūrą, galimybes stažuotis užsienyje, naujausią įrangą, robotus. Deja, žmogus – toks individas, kuriam labiau patinka skaityti apie nelaimes, kriminalus, apie tai, kaip kitiems nepasisekė. Turbūt dar nemokame džiaugtis savo ir kitų laimėjimais. Smagiau žiūrėti į degantį kaimyno namą, negu stebėti, kaip jis stato naują pilį.    
 
- Koloproktologijos sritis vis dar apgaubta gėdos skraiste. Mums nejauku kalbėti apie hemorojų ar išangės problemas. Kaip sekasi komunikuoti reikiamą informaciją pacientams?
 
- Tikrai neneigsiu – sunkiai. Pavyzdžiui, bandai paaiškinti, kad ėjimas į tualetą nebus toks, koks buvo iki operacijos, bet dažnai pacientai to nenori išgirsti. Po operacijos sugrįžta ir stebisi: kodėl mano tuštinimasis pakitęs? Juk išoperavote, bet nėra taip gerai, kaip norėtųsi.
Aišku, kaip ir minite, tai yra stigmatizuojama sritis, tai nėra small talk tema prie kavos puodelio. Tuštinimosi problemos, hemorojus, žarnyno vėžys – tikrai neretos problemos. Ir tikrai dažnas jų turi, bet nedažnas kreipiasi. Niekas nenori kalbėti apie hemorojų. Žmonės klausia: ar būna dar pacientų, sergančių šia liga? Kiekvieną dieną konsultuoju po dešimt penkiolika tokių žmonių.
 
- Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai balandžio dvidešimt šeštą dieną pasirašytoje Deklaracijoje vieningai įvardino, kad mūsų šaliai reikia plėtoti robotiką. Ar robotinė chirurgija yra Lietuvos ateitis? 
 
- Lietuva nuo pasaulio atsilieka apie dvidešimt metų. Klaipėdos universiteto ligoninė robotą turi penkerius metus. Kolegos nesenai džiaugėsi atlikę tūkstantį operacijų. Mes robotinę chirurgiją pradėjome sausio mėnesį. Neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad ji yra ateitis. Tai – jau dabartis. Pacientai šių paslaugų nori ir prašo. Negalime nusileisti pasauliui.  
Su robotu operuoti smagu. Vis kalbame apie naudą pacientui – greičiau atsigauna, trumpesnis pooperacinis laikotarpis, bet pamirštame, kad svarbu ir chirurgo darbo kokybė bei komfortas. Su robotu jaučiamės gerokai komfortiškiau. Mažiau įtemptų raumenų ir sausgyslių, mažiau skausmų po procedūros. Tai yra geras išradimas. Ateityje naujų technologijų tik daugės.   
 
- Teigiate, jog sveikatos apsaugos sistemoje viskas nėra taip blogai. Visgi drįsčiau sakyti, jog problemų nestinga: nepakankamas darbo užmokestis ir didžiulis darbo krūvis, dalies sričių specialistų stygius, mobingo atvejai...Ką pasakytumėt apie medicinos studijas svarstančiam abiturientui, kad šis neišsigąstų ateities? 
 
- Jeigu žmogus turi pašaukimą, tikrai jokios sienos ir sunkumai jo nesustabdys. Kartais dirbame viršvalandžius tik iš pašaukimo, meilės darbui, atsidavimo pacientams. Manau, kad jeigu dirbsi patinkantį darbą, anksčiau ar vėliau tas atlygis kabutėse tikrai atsiras. Galbūt ne finansinis, bet atsiras pasitikėjimas ir pagarba. Pats niekada neskaičiuoju darbo valandų. Ir po darbo tenka dažnai dirbti. Dėl to tikrai kenčia šeima, bet turiu supratingą žmoną, kuri mane visada palaiko.
 
- Kada pats atpažinote pašaukimą? 
 
- Kad noriu būti chirurgas, žinojau nuo penktos klasės.
 
- Kaip penktokas atrado chirurgiją?
 
- Atradau paprastai – amerikietiškas serialas „Ligoninės priimamasis“. Tuo metu buvo geras serialas, žiūrėdavau visas serijas. Reikėjo anglų kalbos pamokai pasiruošti kuo norėsiu būti užaugęs. Tada pasakiau, kad noriu būti chirurgas ir tai užsifiksavo.
 
- O ką galvojate apie „Daktarą Hausą“?  
 
- Norisi sekti šiuo personažu iš profesinės pusės, bet nebūtinai dėl jo bendravimo. Turbūt dalis jo pasakymų ir bendravimo tonas dabartinei visuomenei tikrai nelabai patiktų. Būtų galima ir skundą gauti.
 
- Esate daugiau kaip 150 cituojamų straipsnių autorius ir bendraautorius. Kaip pavyksta derinti intensyvų darbą operacinėje su tiriamąja veikla?  
 
- Kiti darbai atliekami laisvalaikio sąskaita. Aišku, svarbu neperdegti, bet jeigu darai, kas tau patinka, turbūt ir perdegimas rečiau įvyksta. Šiuo metu daug kalbame apie laisvalaikio svarbą. Randu laiko ir knygai, ir mylimai sporto šakai – krepšiniui. Mūsų instituto direktoriaus (Valdas Pečeliūnas – red. past.) iniciatyva pradėjome kassavaitinius susibėgimus, pasimėtymus, pasibėgiojimus. Svarbu pabendrauti su kolegomis ir ne darbo metu.
Skaitau viską. Neturiu vienos mėgstamos literatūros krypties. Paskutinė knyga, kurią skaičiau – „Kruvini pinigai“. Joje kalbama apie Kinijos poveikį ir nematomą karą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šiandien ryte perklausiau knygą apie restorano atsiradimo istoriją.

---

 
Dosjė
Išsilavinimas
2002-2008 m. medicinos vientisosios studijas, Vilniaus universitetas Medicinos fakultetas.
2008-2009 m. medicinos internatūra Vilniaus universiteto klinikose.
2009-2014 m. bendrosios chirurgijos rezidentūrą Vilniaus universiteto klinikose.
2016 m. apginta medicinos daktaro disertacija „Šlapinimosi, seksualinės ir anorektalinės sistemų funkciniai pokyčiai po radikalaus tiesiosios žarnos vėžio chirurginio gydymo“.
Darbinė veikla
Nuo 2014 metų Nacionalinio vėžio instituto gydytojas chirurgas (onkologas).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!