Seksologė, psichoterapeutė Esther Perel. Rugsėjį pasirodė naujausia autorės knyga „Teisė pasukti „į kairę“. Kodėl žmonės būna neištikimi, ar galima to išvengti“: 
 
Slapukavimas 
Slapukavimas - vienas pagrindinių neištikimybės principų. Šioji visuomet lieka pagrindinių santykių šešėlyje. Neištikimas partneris tikisi, kad apie jo „žygius“ nebus sužinota. Būtent slaptumas didina seksualinę trauką. Mums nuo vaikystės pažįstamas džiaugsmas saugoti paslaptį. Ši leidžia jaustis stipresniais, daro mus mažiau pažeidžiamus, o kartu laisvesnius.
 
Tačiau suaugusiųjų pasaulyje šis uždraustas malonumas jau nesulaukia tokio pritarimo. Vienas svarbiausių slaptumo atributų – jo gebėjimas sukurti autonomijos ir kontrolės iliuziją. Apie tai dažnai prabyla tie, kurie vienu ar kitu atveju jaučiasi likę be valdžios. Užmegztas romanas jiems – galimybė nustatyti savas taisykles. „Nesileisiu visur kontroliuojamas“, - tarsi sako šis.
Neištikimybę lydi rizika, pavojai ir nežabota neleistinumo energija. Nebūdami tikri dėl kito pasimatymo gyvename jo laukimu.
 
Uždrausta meilė gyvena uždaroje visatoje, atsiribojusi nuo likusio pasaulio. Romanai sužydi mūsų gyvenimo užribyje. Tiesa, jų žavesys egzistuoja tol, kol jie neišeina į dienos šviesą.
Vis dėlto saugoti paslaptį nėra lengva. Įsikūrusi širdyje neištikimybė maitinasi melu, neigimu ir išsisukinėjimais, versdama kurti apgaudinėjimo strategijas. Dvigubas gyvenimas kartais lemia izoliaciją. Bėgant laikui neištikimybė provokuoja deginančią gėdą ir neapykantos sau jausmą.
 
Apgautajam partneriui paslapties atskleidimas gali būti žudantis. Dauguma jų pripažįsta, kad labiausiai juos gniuždo nesibaigiantys apgaudinėjimai: „Baisu ne tai, kad buvo neištikimas, o tai, kad melavo.“ Tačiau kai kurie smerkiamą slapukavimą laiko „apdairumu“, tikindami, kad žeidžia tas faktas, jog neištikimasis nesugebėjo tinkamai visko nuslėpti.
Porai kalbantis apie neištikimybę būtina apsvarstyti paslaptis. Tačiau reikėtų nepamiršti ir klausimo: o kur asmeninė erdvė? Kur ji baigiasi ir kur prasideda slapukavimas? Ar sekimas yra adekvati prevencinė taktika? Ar artumas reikalauja absoliutaus skaidrumo?
 
Seksualinė alchemija
Neištikimybė nebūtinai turi būti susijusi su seksu, tačiau su erotika – visuomet. Pasak Marselio Prusto, už meilę atsakinga mūsų vaizduotė, o ne kitas žmogus. Erotikos prigimtis tokia, kad įsivaizduojamas bučinys gali daug labiau jaudinti nei kelios valandos realaus sekso.
Ar neištikimybe galima laikyti ryšį, kuriame nėra sekso? Kai partneriai net nepriliečia vienas kito, o tiesiog kalba?
 
Aš manau, kad atsisakymas gali būti ne mažiau erotiškas nei sutikimas. Daugelio neištikimybių esmė yra ne seksas, o troškimas – troškimas jaustis nepaprastam, būti dėmesio centre, traukti žvilgsnius. Visa tai lydi erotiniai išgyvenimai, kurių dėka jaučiamės gyvi, atsinaujinę, kupini jėgų. Energija svarbiau už veiksmą, o magnetizmas – už lytinį aktą.
Kibernetinė erdvė suteikia tam naujų niuansų. Ar virtualus seksas realus? Stebėdamas nuogą moterį kompiuterio ekrane vyras tiesiog neria į vaizduotės klodus ar vis dėlto žengia į pavojingą išdavystės teritoriją?
 
Filosofas Aaron Ben-Zeev tikina: „Perėjimas nuo pasyvios įsivaizduojamos realybės į virtualiąją daug radikalesnis nei perėjimas nuo fotografijų prie kino.“ Galima ginčytis dėl to, kas yra realu, o kas įsivaizduojama, tačiau paneigti erotikos alchemijos nevalia.
Visi šie ginčiai neišvengiamai kelia erotinės laisvės prigimties klausimą. Ar tikimės, kad partnerių erotinė sąmonė priklausys tik mums? Tačiau esmė yra ne tik mintys, fantazijos, svajonės ar atsiminimai. Svarbu ir susijaudinimas, trauka bei pasitenkinimas. Ar gali šios seksualumo apraiškos likti paslaptyje?
 
Daugelis mano, kad partneriai turėtų priimti visus vienas kito seksualumo aspektus. Tuomet sužinoję, kad jų partneris masturbuojasi ar vis dar jaučia šiltus jausmus buvusiems partneriams, gali pasijusti išduoti.
Remdamasi patirtimi, galiu pasakyti, kad erotinę ugnį geriausiai sekasi kurstyti tiems, kurie šį tą palieka paslaptyje. Būtent partnerio paslaptingumas verčia mus grįžti pas jį, kad sužinotume dar daugiau.
Bet kokiu atveju, kiekviena pora turėtų aptarti seksualinę vienas kito nepriklausomybę.
 
Emocinis įsitraukimas
Ryšį už šeimos ribų visuomet lydi aistra. „Maniau, kad pažinau meilę, bet dar niekada nieko panašaus nebuvau jautęs“ - girdėjote turbūt ne kartą. Užmezgę romaną žmonės kalba apie neįtikėtiną meilę, likimą, dieviškąjį įsikišimą – jausmą tokį, kurio negalėjo ignoruoti, nes tai reikštų savęs išdavystę. Tiems, kurie išgyvena tokius jausmus, žodis „intrigėlė“ nepriimtinas, juk jis visiškai neapibūdina jų emocinės patirties gilumo.
 
Judant toliau, atsiranda visas spektras kontaktų, kurie apibūdina emocinį įsitraukimą. Vienoje šio spektro pusėje yra trumpalaikis susižavėjimas – anoniminis, pramoginis, virtualus. Dažniausiai tokiais atvejais žmonės tikina, kad jų neištikimybė neturi emocinio įsitraukimo. Netgi neigia esantys išdavikai. Todėl dažnai skamba frazė: „Tai nieko nereiškia!“. Tačiau ar seksas – tikrai TIK seksas? Galbūt už atsitiktinio ryšio nėra jokių jausmų, vis dėlto jis šį tą reiškia. Paradoksalu, tačiau kai kurie žmonės norėdami amortizuoti savo poelgį linkę sumenkinti emocinį ryšį („Tai nieko nereiškia!“), kiti gi dėl to paties tikslo jį pabrėžia („Nieko nebuvo!“ (suprask, sekso)).
 
Daug rašalo sunaudota bandant nustatyti kas blogiau – pavogta meilė ar uždraustas seksas. Žmonės pažeidžiami skirtingai: vienų emocinis partnerio prisirišimas nejaudina, kol šis nesiimama veiksmų; kiti neišgyvena dėl seksualinių ryšių už poros ribų, kol neįsivelia jausmai. Jie tai vadina „emocine monogamija“.
Tačiau daugumai mūsų sunku atskirti seksą nuo jausmų. Būna, kad ir sekso ir jausmų – į valias, o kartais vieno gerokai daugiau nei kito. Vis dėlto dažniausiai ir seksas, ir jausmai kartu žaidžia neištikimybės smėlio dėžėje.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!