Gyventi su širdies stimuliatoriumi...
Gintarė Kaminskienė
2015-06-15
Gydytojai rekomenduoja man implantuoti širdies stimuliatorių. Prašau plačiau parašyti, kaip ir nuo ko jis gelbsti, kokios jo indikacijos? Kaip juo naudotis, kokios kontraindikacijos? Taip pat įdomu, kokios būna stimuliatorių rūšys, kuo jos skiriasi? Ar kiekvienas kardiologas gali juos žmogui implantuoti? Galiausiai, kaip su juo gyventi?
Veronika
Širdies stimuliatorius - vos keliasdešimties gramų, kelių milimetrų storio prietaisas. Jis implantuojamas po oda, raktikaulio srityje, o nuo jo didžiosiomis kraujagyslėmis nuleidžiami laidai į širdies prieširdžius ar skilvelius.
Širdies stimuliatorius, dar vadinamas kardiostimuliatoriumi, elektrokardiostimuliatoriumi, - tai nedidelis prietaisas, kuris generuoja nestiprius elektros impulsus. Šie impulsai verčia širdį susitraukti - kai pacientas serga bradikardija. Pastaroji būsena – tai širdies ritmas, retesnis nei 60 kartų per minutę. Kartais, dėl aterosklerozės, širdies ydų, arterinės hipertenzijos ar kitų ligų, gali sutrikti impulso generavimas sinusiniame mazge. Tuomet pasireiškia sinusinio mazgo silpnumas - suretėja širdies veikla arba širdis stabteli kelioms sekundėms.
Atsižvelgiant į širdies būklę, gydytojas nusprendžia, kiek širdies kamerų reikia stimuliuoti. Nuo to priklauso ir kokio stimuliatoriaus reikia, mat šie yra sukurti tiek vienai kamerai, tiek dviems stimuliuoti.
Širdies stimuliatorius - vos keliasdešimties gramų, kelių milimetrų storio prietaisas. Jis implantuojamas po oda, raktikaulio srityje, o nuo jo didžiosiomis kraujagyslėmis nuleidžiami laidai į širdies prieširdžius ar skilvelius. Operaciją atlieka širdies chirurgai, jos metu užtenka vietinio nuskausminimo.
Tiesa, širdies stimuliatoriai neapsaugo nuo per dažno širdies plakimo – tachikardijų ar nuo ritmo sutrikimo.
Atsako specialistas
VšĮ Klaipėdos Jūrininkų ligoninės gydytojas kardiologas prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis:
- Širdies stimuliatorius skiriamas, kai lėtėja širdies rimtas. Tai yra prietaisas, kuris leidžia pagreitinti arba normalizuoti širdies darbą.
Šių prietaisų rūšių yra įvairių, tačiau dvi pagrindinės – prieširdžius, skilvelius stimuliuojantys ar mišrūs aparatai, kurie gali stimuliuoti tiek prieširdžius, tiek skilvelius. Prieširdžiai ir skilveliai yra sujungti nervų. Nervinis impulsas, kuris kyla prieširdyje, per nervą patenka į skilvelį, jį sudirgina, šis susitraukia ir tuomet širdis atlieka savo darbą – išspaudžia kraują iš raumeninio maišelio. Tačiau kai tas nervas nusilpsta, impulsas prieširdyje atsiranda, tačiau iki skilvelio nepakliūna. Tuomet naudojamas stimuliatorius, kur vienas laidas įdedamas į prieširdį, kitas – į skilvelį. Pirmasis laidas padeda „sugauti“ atsiradusį nervinį impulsą, informacija perduodama į stimuliatorių, kur yra mikroprocesorius. Šis paleidžia mikro-impulsą į skilvelį. Tokiu būdu tas nervas tarsi „suprotezuojamas“. Tuomet širdis dirba normaliu rimtu.
Kontraindikacijų aparatui nelabai yra, nes jis veikia pagal pareikalavimą. Kitaip tariant, įsijungia tik tuomet, kai širdies veikla sulėtėja ir atsiduria žemiau nustatytos ribos. Tad jei stimuliatorius nustatytas, kad ta riba yra šešiasdešimt, tuomet tik širdžiai pulsuojant žemiau jos stimuliatorius įsijungs. Po stimuliatoriaus implantacijos didelių gyvenimo pokyčių praktiškai nėra.
Tokio pobūdžio operacijos pagrinde atliekamos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau viena kita operacija atliekama ir Panevėžyje bei Šiauliuose.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: