Kai žmogaus smegenų ląstelės degeneruoja ir žūsta greičiau, nei turėtų, vykstant normaliam senėjimo procesui, kai jis jau nebegali apsitarnauti, nesugeba pasirūpinti asmenine higiena, pats pavalgyti, jam tampa reikalinga nuolatinė globa. Kai žmogui diagnozuojama senatvinė demencija, tam tikra prasme šiek tiek suserga ir jo šeima bei artimieji.
Nuspręsti prižiūrėti šeimoje pamažėli savęs netenkantį artimąjį – žingsnis sudėtingas ir sunkus. Be to, daug šeimų vėliau pasigaili.
Šeimos nariams – nelengvas žingsnis
Gydytoja psichiatrė Jolita Žurauskienė teigia, jog Lietuvoje demencija susirgusį giminaitį namuose globoti pasiryžta bent 80 proc. šeimų. Viena tokio apsisprendimo priežasčių – finansinė. Antroji – informacijos stoka. Dažnai ligonių šeimos nežino, kaip pateikti dokumentus senelių namams, patvirtinti specialiuosius ligonio poreikius (o tai būtina pretenduojant į valstybės finansuojamą vietą senelių namuose). Tačiau pagrindinė ir dažniausia apsisprendimų priežastis – visuomenės požiūris į pagyvenusių giminaičių slaugymo paslaugą.
.jpg)
„Vis dar vyrauja nuomonė, kad šeima, atidavusi demencija sergantį ligonį profesionaliai slaugai, jį atstumia ir pasmerkia mirčiai“, sako gydytoja psichiatrė Jolita Žurauskienė.
Nuspręsti prižiūrėti šeimoje pamažėli savęs netenkantį artimąjį – žingsnis sudėtingas ir sunkus. Be to, daug šeimų vėliau pasigaili.
„Maždaug pusė šeimų vėliau savo sprendimo pasigaili, – iš praktikos pasakoja J.Žurauskienė, – kai pamato, kokią didžiulę įtaką gyvenimas su neįgaliu žmogumi pradeda daryti jų pačių gyvenimo kokybei. Dažnai ir patys šeimos nariai patiria su tuo susijusių fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų.“ Tai, pasak gydytojos, ir depresija, ir nerimo sutrikimai, nemiga, emocinis išsekimas, ir net nevaldomo pykčio priepuoliai. Išties, demencija – lyg niūrūs sutvėrimai iš fantastinės Džoanos Rouling sagos apie Harį Poterį, atima iš aplinkinių bet kokį gyvenimo džiaugsmą.
Pataria išgirsti gydytojų patarimus
Pirmasis ir pagrindinis gydytojos psichiatrės patarimas ligonio priežiūros naštą užsivertusiems ant pečių artimiesiems – dar sykį apsvarstyti savo sprendimą, įsiklausyti į gydančių medikų rekomendacijas. „Siūlau dar sykį įvertinti ligos prognozes ir tinkamai pasiryžus peržiūrėti savo sprendimus, – teigia J.Žurauskienė. – Dažniausiai juk perspektyva būna aiški iš karto. Tačiau mylintys artimieji, norėdami senoliams geresnės priežiūros ar spaudžiami sociumo, neįvertina realios situacijos ir medikų neišgirsta.“
Lengvesnės demencijos atveju arba pačioje ligos pradžioje, kai ligonis dar nereikalauja nuolatinio stebėjimo, namuose jį prižiūrėti būna palyginti nesunku. Tačiau vėliau, ligai progresuojant, medikė tokių šeimų nariams pabrėžia būtinumą neužsidaryti savyje, kiek įmanoma dalytis tarp šeimos narių slaugos rūpesčiais ir kiek įmanoma deleguoti sunkiausius ar nemaloniausius. Užkrauti visą atsakomybę dėl ligonio ant vieno žmogaus pečių yra pernelyg sunku. Tai gali šį šeimos narį sužlugdyti.
„Šeima, kurioje yra demencija sergantis ligonis, siekdama išsaugoti savo narių psichinę ir fizinę sveikatą, turėtų kiek tik įmanoma gyventi įprastu gyvenimo ritmu, pataria specialistė. – Niekas neturėtų ligonio priežiūros dėlei pasišvęsti visiškai, atsisakyti laisvalaikio, darbo ar pomėgių. O pajutus, kad jėgos senka, tiesiog būtina laiku kreiptis pagalbos.“
Sprendimą įmanoma rasti
Kiekvienai tokiai šeimai, suvokusiai, kad pervertino galimybes ir ant demencijos altoriaus paklojo savo gyvenimus, specialistai psichoterapeutai ieško ne asmeninių, o kompleksinių sprendimų. Ir dažniausiai randa. „Kartu su artimaisiais dar kartą peržiūrime visą situaciją, pasakoja J.Žurauskienė, įvertiname sunkumus, iškylančius prižiūrint demenciją sergantįjį. Be to, suteikiame reikiamą informaciją, net, jei reikia, stacionarizuojame ligonius ir tokiu būdu suteikiame jų giminėms taip pelnyto poilsio.“
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: