- Sakykite, kuo jus „užkabino“ psichinės sveikatos bei psichiatrijos temos, kurios atsispindi ne tiek gerai plačiajai visuomenei žinomo lenkų poeto G.Kielaro eilėraščių knygoje „Mazgai mazgeliai“? Pratarmėje rašote, kad šios knygos tema – „kasdienė dvasinių ligonių būtis „atstumtųjų“ teritorijoje“...
- Mane patraukė ne konkreti tema, bet konkretaus poeto Grzegorzo Kielaro eilėraščiai. Taip jau lėmė likimas, kad jo knyga „Mazgai mazgeliai“ tampriai siejasi su jūsų minėtomis temomis. Truputis statistikos: bijau sumeluoti, bet 2018 metų duomenimis, vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų turėjo maždaug pusantro milijardo žmonių! Skaičiai įspūdingi. Daugiausia yra turinčių nerimo sutrikimų, daug sergančių depresija, po to seka sergantieji bipoliniu sutrikimu, šizofrenija ir taip toliau... Nenoriu veltis į tokios tragiškos situacijos priežasčių paiešką, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad man nerūpi mūsų visuomenės psichinė sveikata. Prognozės irgi nedžiugina. Vadinasi, privalome ruoštis, kiekvienam praverstų žinojimas, kad dvasiniai ligoniai nėra kažkokie baisūs žmonės, kuriuos reiktų izoliuoti, ir apsimesti, kad jų apskritai nėra.
 
- Jūsų, kaip vertėjo, šios temos neslėgė – kaip pats jautėtės versdamas šią verlibru parašytą poezijos knygą (beje, autorius dėl depresijos yra gydęsis psichiatrijos ligoninėje)?
- Kūryba, kokias sunkias temas benagrinėtų, yra fikcija. Tai - pirma. Antra, manęs visiškai neslėgė temos specifiškumas, nes niekad neturėjau fobijų, susijusių su dvasios ligoniais. Beje, autorius yra šiltas ir atviras žmogus, kurį visai neblogai pažinau. O depresija - viena labiausiai paplitusių psichikos ligų, kuri gali ištikti kiekvieną, užgriuvus gyvenimo negandoms. Jaučiausi neutraliai: labiausiai rūpėjo kuo tiksliau perteikti autoriaus mintis. Grzegorzo Kielaro „Mazgai mazgeliai“ Lenkijoje pasirodė prieš ketverius metus. Tai – savotiškas paciento poetinis dienoraštis. O juose fiksuojami skaudžiai akivaizdūs dalykai: žmonių vienatvė, nusivylimas ir net rezignacija. Štai eilėraštyje „Kalendoriukas“ protagonistas, kurio net vardo nežinome, „kartais išsitraukia iš po pagalvės seną kalendoriuką /ir išbraukia dar keletą telefono numerių.“ Kito eilėraščio „Siūlai virvelės spaustukai“ herojus teigia, kad „Eliziejus dabar yra kitur/kitame kambaryje kitoje gatvėje/po kitu dangumi“. Lyg ir nieko gudraus nepasakyta, o duria į paširdžius. Šiais laikais, ypač versle, empatija itin dažnai laikoma silpnumo ženklu. Baisu, kai tas supratimas persikelia į mūsų šeimas, mokyklas. Todėl manau, kad dabar labai reikia literatūros, ugdančios užuojautą ir jei ne norą pagelbėti, bent jau norą suprasti... Juk žmonės, atsidūrę „normaliųjų“ pasaulio užribyje, taip pat nori švęsti gyvenimą.
 
- Ar šiandieną psichinei visuomenės sveikatai skiriama pakankamai dėmesio?
- Tikrai ne. Čia jums patvirtins bet kuris sveikatos apsaugos sistemos specialistas. Labai daug problemų tiesiog ignoruojame, kitų sprendimui dar „nepriaugome“. Tai - ne vien medikų reikalas. Galėtų labiau reikštis ligonių artimieji, mūsų švietimo sistema ir socialinė rūpyba galėtų aktyviau diegti programas, leidžiančias psichinę negalią turintiems žmonėms integruotis, pagaliau reikia išguiti ydingą požiūrį, kad dvasios ligoniai yra žemesnio rango už „sveikuosius“.    
Skaudina ir liūdina „normalaus“ pasaulio abejingumas ir neracionali baimė. Psichinę negalią turintys žmonės - tarsi pažymėti „gėdinga žyma“. Diagnozė kaip mat užveria duris ir taip skurdžioje darbo rinkoje – tūkstančiai žmonių, turinčių neabejotiną kūrybinį potencialą, pasmerkti vargingai egzistencijai. Ypač kai lieka be artimųjų paramos arba tie artimieji patys nuo jų nusisuka. Jei jums kada teko pajusti nedarbo naštą, tai – tik „gėlytės“, palyginti su našta, kurią nuolat jaučia nuvertinti mūsų visuomenės nariai... Vis dėlto nenorėčiau akcentuoti vien liūdnų dalykų. Džiugina ir teigiami pokyčiai: atsiranda drąsių verslininkų, kurie įdarbina psichinę negalią turinčius žmones, mūsų visuomenė tampa vis pakantesnė kitokiems, daugėja informacijos apie pačią problematiką. Manau, ypač svarbu įdiegti jaunajai kartai, kad dvasios ligoniai yra ne „durniai iš psichūškės“, o lygiateisiai mūsų visuomenės nariai. Tikiu jaunimu. Tikiu, kad viskas keisis į gera.
 
- Pastaruoju metu daug kalbama apie prastą mūsų šalies medikų psichinę sveikatą, juos kamuoja perdegimo sindromas, kur dar mobingas... O kokia vaistininkų psichinė sveikata?
- Aktualus, sakyčiau, skausmingai aktualus klausimas. Visi girdėjome apie medikų savižudybes. Visiškas absurdas, kad medikai tyčiojasi iš medikų! Žmonės, davę Hipokrato priesaiką, o ne kažkokie įkaušę aludės lankytojai, elgiasi neadekvačiai. Pamąstykime: ar gali stabilios būklės žmogus bendrauti su kolegomis be įžeidinėjimo ir žeminimo? Esu tikras, kad gali. Kodėl taip nesielgia? Galbūt todėl, kad ir juos kažkada įžeidinėjo bei žemino. 
Kitas dalykas - kompetencijos klausimas. Žmogus gali būti apsukrus karjeristas ir visiškai niekam tikęs specialistas. Ko gero, ima veikti kompleksai, kurių „klasikinis“ kompensacinis mechanizmas - savęs iškėlimas, menkinant kitą. Kai taip elgiasi valdžios atstovai, o jų netinkamas elgesys nuolat transliuojamas per medijas, tai ko čia mąstyt, jei po kojom pasimaišė koks pernelyg smalsus rezidentas ar docentas, kuris jau seniausiai turėjo būti akademikas? Tokia yra mano nuomonė, neperšu jos. Norėčiau pabrėžti, kad turime gausybę puikių medicinos specialistų! Esu dėkingas likimui, kad ir pats nemažai tokių šviesių žmonių pažįstu. Kalbant apie vaistininkų psichinę sveikatą, nieko naujo nepasakysiu. Vaistininkai yra žmonės, kurie sprendžia tas pačias bendražmogiškas problemas. Tik papildomai jie dar dirba nemokamais psichologais. Bėgant metams derėtų išmokti labiau atsiriboti nuo nemalonių dalykų, pastebėti daugiau pozityvo ir džiaugtis prasmingu darbu. Ir, žinoma, labai svarbu laiku pailsėti, pabūti su šeima bei namiškiais. 

---

 
Dosjė
Tadas Žvirinskis – poetas, prozininkas, vertėjas.
Gimė 1969-05-22 Vilniuje.
1987 m. baigė Vilniaus 12-ąją vidurinę mokyklą, 1993 m. – Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultetą, įgydamas vaistininko specialybę. Nuo studijų baigimo dirba pagal specialybę.
Laisvalaikiu rašo eilėraščius, smulkiąją prozą, verčia iš anglų, lenkų ir ukrainiečių kalbų.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!