- Mokslo aukštumų pasiekėte gydydamos neišnešiotų naujagimių retinopatiją. Suaugusiųjų akių ligų gydyme- per mažai profesinių galimybių?
R.Bagdonienė: - Tikrai ne. Norėdamas gydyti vaikus, turi gerai išmanyti suaugusiųjų akis. Juk, tarkim, neišnešioto naujagimio, kuris pats yra vos delno dydžio, akytė - mažas žirniukas. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia daug tikslumo ir, kas svarbiausia, - praktikos. O tokių atvejų per metus pasitaiko nedaug.
Neišnešiotų naujagimių retinopatija - neseniai atrasta akių liga, kuri yra viena pagrindinių vaikų aklumo priežasčių pasaulyje. Lietuvoje pirmoji tokio tipo operacija atlikta prieš dvidešimt metų. Per tą laiką regėjimas buvo išsaugotas beveik 500 vaikų.

- Papasakokite, kokia tai liga ir kaip ją gydote.
R.Bagdonienė: - Neišnešiotų naujagimių retinopatija - akių kraujagyslių formavimosi patologija, kuri dažniausiai užklumpa pačius mažiausius - „neišnešiotukus“. Kodėl? Nes jų akių tinklainė dar nebūna galutinai susiformavusi. Laiku nepastebėjus šios patologijos ir jos negydant, vaikas negrįžtamai apanka. Todėl svarbu laiku suspėti. Gydymui kartais turime savaitę, o kartais vos 48 ar 24 valandas.
R.Sirtautienė: - Pati procedūra gali būti atliekama šalčiu arba lazeriu. Negalime sakyti, jog sukūrėme visiškai naują technologiją. Ji pasaulyje buvo žinoma dar ir prieš mums pradedant taikyti. Tik mes ją šiek tiek patobulinome. Pradžioje neišnešiotus vaikučius gydėme pagal Vakarų šalių reglamentuotą tvarką, bet ilgainiui pastebėjome, jog ji neduoda tokių rezultatų, kokių norisi. Kai gimsta neišnešiotas vaikelis, kraujagyslės nesiekia tinklainės periferijos. Po gimimo jos auga ne tiesiai, o ima raizgytis. Pasaulinėje praktikoje tie susiraizgymai buvo gydomi šalčiu arba lazeriu. Procedūras tekdavo kartoti, o rezultatai ne visuomet buvo teigiami. Kelis kartus netyčia „užkabinus“ kraujagyslių rezginį, pastebėjome, kad kraujagyslės po gydymo auga normaliai.
 
- Ir kaip užsienio kolegos sureagavo į dviejų lietuvaičių pristatytą patobulintą metodą?
R.Bagdonienė: - Kritiškai. Buvo manoma, jog tai labai pavojingas metodas, trūko įrodymų. Net sulaukdavome siūlymų vieną naujagimio akį gydyti tradiciniu būdu, kitą - naujuoju. Mano supratimu, tai buvo nesąmonė. Kodėl aš turiu pasmerkti vaiką aklumui, kai žinojau, kad galima jį išgelbėti. Be to, kolegos iš Vakarų į mus, kaip į daugelį posovietinių šalių, žvelgdavo kritiškai. Jiems atrodydavo, kad mes menkesni, nelabai ką išmanome.
R.Sirtautienė: - Mes pirmosios buvusioje Sovietų Sąjungoje pradėjome gydyti neišnešiotus naujagimius. Kai turėjome operuoti kūdikį, tekdavo vežtis aparatūrą iš suaugusiųjų ligoninės. Pradžioje teko dirbti be jokio atlyginimo, juokaudavome, kad šis darbas - mūsų „hobis“.
Pristatinėdamos metodą daugiausiai susidomėjimo sulaukdavome iš besivystančių šalių kolegų – Kinijos, Indijos - šalių, kuriose ši problema buvo itin aktuali. Pamenu pirmąją kelionę į Baltarusiją, kur mus kvietė padėti vaikams. Pasiėmėme atostogas darbe, susikrovėme daiktus į savo mašiną ir važiavome. Dažniausiai niekas nerėmė. Ir dabar panašiai. Padėjome Gruzijai, Kazachstanui, Uzbekistanui – šalims, kuriose šios problemos dar tik prasideda. Jie prašo pagalbos, nes žino mūsų pasiekimus, Be to, mes visi kurį laiką gyvenome panašioje kultūroje, nebuvo ir kalbinių barjerų. Šiuo metu padedame Moldovos oftalmologams.

- Kaip šeimos nariai reagavo į tai, kad jūs dirbate dvidešimt keturias valandas per parą, ir dar šeimos biudžetą leisdavote darbo kelionėms į svečias šalis?
R.Bagdonienė: - Normaliai. Šeima tiesiog žinojo, kad toks darbas ir kad negaliu ramiai sėdėti namuose, kai žinau, kad galiu išgelbėti vaikui regėjimą.
Nepajėgiu darbo palikti už kabineto durų. Įkvepia ir noras pažinti. Įdomu ligą „išlukštenti“. Grįžtu namo, o ji vis sukasi galvoje: ieškau, skaitau, galvoju. Visada jauniems medikams sakau, kad privalome padaryti bent šiek tiek daugiau, nei reikia ir galime.
R.Sirtautienė: - Tai, kaip gyvenome ir dirbome, dabartiniam jaunimui gali būti visiškai nesuprantama. Negalvojome nei apie atlyginimą, nei apie darbo laiką. Didžiausias įvertinimas - išgydyti vaikai. Kai žvelgi jiems į akis, šmėkšteli mintis, kad viskas juk galėjo būti kitaip. O dabar žiūri į tave smalsios akytės. Ir supranti, kad tikrai pakeitei žmogaus gyvenimą. Tai viską atperka.

- Kas paskatino rinkti šią specialybę ir kaip pradėjote dirbti kartu?
R.Bagdonienė: - Kol studijavau, kaip ir daugelis svajojau apie onkologiją, kardiologiją. Atrodė, kad tai labai geros, tam tikra prasme, populiarios specialybės. Bet tėtis, kuris, beje, taip pat gydytojas, man vis sakydavo, kad akių ligos - labai įdomi sritis. Padovanojo man storą knygą apie akių ligas, bet tada pavarčiau ir tiek. Kai universitete prasidėjo akių ligos kursas, dėstytojui paklausus, ar kas nors ką nors apie jas žino – drąsiai pakėliau ranką... Gavau pirmus dvejetus, nors iki tol mokiausi gerai. Turbūt niekas nė negalvojo, kad tapsiu akių gydytoja, bet tapau ir visai to nesigailiu. O su Rasa (Sirtautiene – aut. past.) susipažinau dirbdama Santariškių klinikose skyriaus vedėja. Buvo tokia smalsi, visur vaikščiodavo iš paskos, domėdavosi. Nemėgstu žmonių, kurie tik pasimoko savo srityje ir toliau nesistengia tobulėti. Taip pasiūliau padirbėti kartu ir su vaikais.
R.Sirtautienė: - Visuomet buvau krapštukė. Mokantis medicinos, akių ligos man buvo turbūt pati mistiškiausia sritis, kurioje buvo tiek daug nežinomų dalykų. Ir dabar vis dar atrandu ką nors naujo. Tas turbūt labiausiai ir žavi.

- Kuomet kalbame apie sveikatą, medikai dažnai pabrėžia, kad lietuviai nėra patys paklusniausi pacientai. O kaip su akių ligomis? Gal šiuo organu rūpinamės geriau?
R.Bagdonienė: - Anaiptol. Dažniausiai į okulistus kreipiamės, kai skauda arba regėjimas sukelia diskomfortą. Profilaktiškai tikrintis akis nelabai populiaru. Nors yra ir gerų tendencijų. Tarkim, jauni žmonės labiau linkę rūpintis akimis. Deja, vis dar pasitaiko mamų, kurios vaiko akinukus nešiojasi rankinėje, nors jie turėtų būti ant nosies. Arba vyresnio amžiaus žmonės, kurie regėjimu nesirūpina. O kai vieną vakarą žiūrėdami televizorių pridengia akį, paaiškėja, kad nieko nemato. Tada jau iš anksčiausio ryto atbėga ir prašosi vizito, net be eilės.
R.Sirtautienė: - Žinote, kas pikčiausia, jei taip galima būtų galima sakyti? Juk daugelio akių ligų galima išvengti akis pasitikrinant kartą per metus. Žinoma, yra ir begalės mitų su kurias vis dar kovojame, kaip, pavyzdžiui, jei nenešiosi akinių, akys nepripras ir nesilps toliau. Didžiausia nesąmonė. Pamenu studijų laikais buvo visuomet teigiama, kad trumparegystė ar toliaregystė yra liga. Vienoje tarptautinėje konferencijoje, pasiteiravau užsienio kolegų, kaip jie šias ligas gydo. Pažiūrėjo keistai, o atsakymas pribloškė: „Gal akinius uždėkit“. Pasaulyje tai laikoma ne liga, o sutrikimu, kuris koreguojamas akiniais. Jokio kito gydymo nėra.

Dosjė
Dr. Rasa Bagdonienė
1990 – 2009 – VUSL akių ligų skyriaus vedėja. Dirbdama Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose pirmoji Vilniuje pradėjo dirbtinių lęšiukų implantaciją, įdiegė minimalią tinklainės chirurgiją, tobulino glaukomos, traumų ir kitų akių ligų gydymą. Įsteigė glaukomos kabinetą VUSL konsultacijų poliklinikoje.
1996 m. Vilniaus medicinos draugijos diplomas už geriausią įdiegtą į praktiką mokslo darbą „Neišnešiotų naujagimių retinopatijos gydymas“.
2002 m. Apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus medicinai.
2006 m. Lietuvos Mokslo Premijos laureatė už aklumo prevenciją.
2013 m. „Lietuvos Garbė“ nominacija.

Dr. Rasa Sirtautienė
Profesinė darbo patirtis nuo 1989 m.
1996 m. Vilniaus medicinos draugijos diplomas už geriausią įdiegtą į praktiką mokslo darbą „Neišnešiotų naujagimių retinopatijos gydymas“.
2006 m. Lietuvos mokslo premijos laureatė už aklumo prevenciją.
2013 m. „Lietuvos garbė“ nominacijos „Metų pareiga“ apdovanojimas už drauge su dr. Rasa Bagdoniene sukurtą modifikuotą neišnešiotų naujagimių aklumo gydymo metodiką, kuri pradėta taikyti daugelyje pasaulio klinikų.
Nuo 1992 m. buvo atliekami visi VULSK patologoanatominiai akių tyrimai.
Nuo 1994 m. atkurta akių dugno ir priekinio segmento fotografija. 
Nuo 2002 m. pradėta fluorescencinė angiografija.