Į puodą tuoj pat

Socialiniuose tinkluose jau mirga nuotraukos su raudonžnypliais laimikiais. Jei turite progą prisirinkti vėžių, ilgai dvejoti dėl recepto neverta. Virtuvės šefas Alfas Ivanauskas įsitikinęs, geriausi vėžių draugai - druska, krapai ir vanduo: „Pirmiausia vėžius reikia gerai nuplauti šaltame vandenyje, kad neliktų ant jų dumblo ar smėlio. Toliau virti pasūdytame vandenyje.“

 
Nors žmonės dažnai virdami dar gardina lauro lapais ar petražolėmis, Alfas sako mėgsta dėti tik krapų. Tiesa, gausiai. Į puodą meta ne tik jų šakelių, bet ir stiebelių, žiedynų.
Sugadinti šį vidurvasario delikatesą galima tik pernelyg ilgai apdorojant karščiu. Internete gausu patarimų, esą vėžius virti reikia kone valandą, tačiau virtuvės šefas sako, jog pakanka vos penkių septynių minučių. Mat verdant ilgiau vėžiai tampa „guminiai“. Lygiai taip pat kaip ir kiti baltyminiai produktai, pavyzdžiui, krevetės ar vištiena.
 
„Į verdantį vandenį metu tik šviežius, dar gyvus vėžius. Į stalą patiekiu ragauti kartu su jų sultiniu. Vis dėlto vėžiai labiau tinka sriuboms ar troškinius papuošti arba paskatinti, nes juose mėsos nedaug, pasisotinti kažin ar pavyks. Aš iš vėžių verdu žuvienę. Mėgstu kartu į ją įdėti ne tik paprastos žuvies, bet ir parūkytos. Vėžiai gi lieka tik akims pamaloninti.
O užšaldyti siūlau jau virtus vėžius, išėmus juos iš kevalų, bet papildyti šaldymo kameros metams neverta. Mat vėžiai kaip ir grybai valgomi švieži, kai jų sezonas. Atsivalgykite metams į priekį ir laukite kito sezono“, – pataria pašnekovas.

---

 
Komentaras 
Leidimą žvejoti turite?
Žuvininkystės mokytojas Jonas Dyglys: 

- Vėžiavimui privalomas leidimas. Patikrinimo metu gaudantieji vėžius kontrolieriui privalės pateikti žvejo mėgėjo kortelę.
Oficialiai vėžiavimo sezonas trunka nuo liepos 16 d. iki spalio 14 d. Tiesa, yra išimčių. Iš Lietuvoje randamų keturių vėžių rūšių, rainuotieji ir žymėtieji vėžiai - invazinės rūšys, todėl šiuos leidžiama žvejoti be apribojimų ištisus metus.
Pagal galiojančias taisykles žvejai mūsiškių rūšių - plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių - gaudymui gali naudoti bučiukus (ne ilgesnius, nei 1 m ir ne platesnius nei 0,5 m) ir samtelius, bet ne daugiau kaip 5 vnt. Vėžius gaudyti rankomis, naudoti graibštus ar kitus įrankius draudžiama. Be to, per vieną žvejybą galima pagauti iki 50 vienetų ir ne mažesnių kaip 10 centimetrų dydžio vėžių. Į bučiukus, samtelius ar kitus įrankius pakliuvę mažesni vėžiai turi būti nedelsiant paleidžiami atgal į vandenį.
 
Nors Lietuvoje randamos keturios vėžių rūšys, vertingiausiais laikomi plačiažnypliai, nes mūsų šalyje jie nyksta, todėl įtraukti į saugomų rūšių sąrašą.
Atskirti, kurios rūšies vėžį pagavai, nesudėtinga - išvaizda išduoda rūšies pavadinimą.
Rainuotasis vėžys bus aiškiai rainas. Žymėtasis ant žnyplės turi aiškią baltą dėmę. Kitos dvi rūšys – siauražnyplis ir plačiažnyplis - tuo ir pasižymi.

---

 
Verta žinoti
Plačiažnyplis vėžys - vienintelė vietinė vėžių rūšis, visada natūraliai gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Šiuo metu Europoje jie sparčiai nyksta dėl invazinių rūšių plitimo. Svarbu pažinti vėžius ir jokiu būdu neperkelti rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių į kitus vandens telkinius: būdami atsparūs vėžių marui jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, valtį ir kitą žvejybos inventorių prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį – vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi.