Pasaulis yra dieviškas

Henrikas Vaitiekūnas
2017-11-02
Pati juodžiausia tamsa šiomis dienomis turėjo pasitraukti. Ir nesvarbu, kuriuo Lietuvos keliu bevažiavote, kokiu vieškeliu skubėjote, neabejoju: jus lydėjo žvakių švieselės. Jei mechaniškai – tik tradicijos vedini – ir jūs kapinėse uždegėte žvakę, atlikote tik pusę užduoties. Antra pusė yra suprasti. Kad kryžiaus ženklas – apsaugos simbolis, o rudens vėjyje plėvenanti ugnelė primena, jog krikščionys kelsis iš numirusiųjų ir turės Amžinąjį gyvenimą. Tos kapinių ugnelės – apsaugos ir dvasingumo simbolis.
Maždaug taip – gal tik pagonybę dar prisimindami – apie Vėlines kalbėjome su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionu, profesoriumi ir socialinių-edukologinių mokslų daktaru Kęstučiu Raliu.
Pasaulis yra dieviškas
„Aš palaton pas ligonį visada įeinu spinduliuodamas gerą energiją ir su plačia šypsena. Ji nuginkluoja, suteikia galimybę tarti pirmą žodį. O paskui – kaip mano toj mėgstamoj žurnalistikoj – pirmas sakinys (jei jis įdomus) priverčia išklausyti mano antrą sakinį, o trečiasis – jau abipusis pokalbis“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas Kęstutis Ralys.

Bet tai buvo tik pradžia. Pedagogas ir mokslininkas kapeliono pareigas eina tik pusmetį. Kunigauja Kęstutis Ralys jau 28-erius metus. (Dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje). Jo mokslinių publikacijų ir publicistinių straipsnių sąraše – keliasdešimt pozicijų. Be kasdienių rūpesčių, dar ir socialinis darbas su bendruomenėmis, šeimos dvasinių problemų analizė, jaunimo dvasingumo ugdymas, darbas su studentais. Moka keturias užsienio kalbas. Įsteigė ir globoja vaikų namus.
Visa prieš tai buvusi pastraipa – tik įrodymas, kaip sunku buvo atrinkti pokalbio temas. Nes atskiras rašinys galėtų būti apie kiekvieną jų. Bet turime sutilpti. Vadinasi, atsirinkti. Ir todėl pradedame nuo jums, mieli skaitytojai, visai netikėto klausimo:
 
- Daug žmonių išlydit į kitą pasaulį, daug sutuokiat ir daug kūdikėlių pakrikštijate, o ką sakote tiems, kurie, pavyzdžiui, po septyniolikos ar dvidešimt bendro gyvenimo metų ateina į bažnyčią ir prašo... sutuokti? (Turiu omeny tuos, kurie nėsyk nesituokę)...
- Čia jūs apie tuos, kurie, anot didžiojo prasmės ieškotojo Algirdo Juliaus Greimo, gyveno postmodernistinėje santuokoje? Apie tuos, kurie tam tikru laiku buvo pamiršę ir „nubraukę“ vertybes? Dažniausia, kai paklausiu jų, kur buvo tuos dvidešimt metų, išgirstu tą patį atsakymą; „Kunige, nekalbėkim apie tai...“ Tuomet ir nekalbame. O iš tų, kurie leidžiasi diskusijon, sužinau: įvyksta... antroji meilė. Ne tik partneriui. Gyvenimui. Galų gale – sau.

 
- Apie meilę ir nemeilę sau taip pat turiu jums klausimą. Kiek vėliau. O dabar...
- Supratau. O dabar pasakysiu, kad tie žmonės, kurie po bendro gyvenimo metų panori santykius įteisinti bažnyčioje pajunta: atėjo metas atsinaujinti. Tai nedažnas, tik Dievo duotas šansas eiti nauju keliu. Kartais net nemokama to žodžiais pasakyti. Tiesiog, ateina toks pajautimas. Ateina Ramybė, kurios norėta.
 
- Vyresnio amžiaus žmonės tai lengviau supranta. O ar kalbate apie bažnytinę santuoką ir santuokinį gyvenimą su jaunimu? Ko jie klausia jūsų paskaitose ar pokalbiuose po jų?
- Na, klausimas dažniausia yra vienas: „Kaip ištverti be intymių santykių iki vestuvių?“. Nes jaunimas žino, ko bažnyčia netoleruoja. Tuomet ateinu iš tolo: primenu senojoje Lietuvoje gyvavusias „užsakų“ tradicijas. Kuomet kunigas iš sakyklos paskelbdavo apie sužadėtuves. Tuomet visas kaimas ar miestelis imdavo jaunuosius globoti, nepiktai pasišaipydavo. Bet visi žinodavo: čia – būsima šeima. Kaip bebūtų sunku tuo patikėti, kaimyninėje Lenkijoje ir kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų bendruomenėse jau sugrįžta tradicija, kad rimti santykiai prasideda tik po jungtuvių bažnyčioje. Galiu pranešti jums, kad ir tam tikrai daliai Lietuvos jaunimo – bent jau tarp tų, kurie ateina pasitarti – tai irgi tampa svarbu. Sakėt, kad klausit apie meilę ir nemeilę sau?
 
- Taip, profesoriau. Nes klausimą diktuoja ligoninės patirtis. Esu iš daktaro išgirdęs, kad štai, medikai viską, kas tik galima, jau padarė. O ligonis nesveiksta. Nes nepadeda pats sau. Ir dar iš asmeninės patirties: vienas gydytojas prasitarė, kad jei ligonis vyras paprašo skutimosi peiliukų (kad barzdą nusigremžtų), o sunki ligonė moteris paprašo lūpdažio – viskas bus gerai. 
- Šventa teisybė. Tik nereikia dar vieno dalyko – tikėjimo – pamiršti. Kuomet dar gyva buvo mano mylima mamytė Emilija, jai prireikė operuoti koją. Sutiko. Bet kai daktarai pasakė, kad operuos abi – išsigando: ne, ir viskas. Teko įsikišti man. „Ar tu tikinti?“, – paklausiau. Žinoma, atsakė teigiamai. Tuomet teko paaiškinti jai, kad ir dangus, ir gydytojai dirba kartu. Reikia jais abiem pasitikėti. Operacija buvo sėkminga.
 

Mes esam saviplakė tauta. Vis baram valdžią, kaimyną, dėl smulkučių nuodėmių ėdam vienas kitą. Reikia tą saviplaką baigti! Tiek daug gerų ženklų aplink mus. Bet mes apsimetam, kad jų nematom. Mums nepatinka Lietuvoj net oras. O svečiai iš tolimų kraštų negali atsigėrėti mūsų rudeniu ar žiema. Čia ir tikėjimo reikalai: jei tikėsi, kad Dievas padės, jis tikrai padės. Mes bijom net mintyse ištarti, kad Dievas mus myli. Vakare bijom Jam padėkoti už praėjusią dieną, o ryte – darsyk padėkoti, kad atsikėlėm sveiki. O jei atsikėlėm ir negaluojam, pasimelskim. Nes tuomet malda padės. Ir daktarai. 

 
Anądien žiūrėjau laidą per televiziją. Ekrane sėdėjo kunigas ir... melavo. Aš norėjau šokte įšokti į ekraną ir sušukti jam: „Nekalbėk netiesos!“. Šneku čia ne apie atskirą vieną faktą. Jei parduotuvėje mums „įkiša“ nekokybišką prekę, einam ir skundžiamės. Arba, jei esame dar gudresni, tos blogos prekės neperkam. O krūvas neteisingų minčių, ypač jei jas išsako „mokyti“ žmonės, priimam ir imam dauginti, kartoti. Žinoma, menas yra atskirti pelus nuo grūdų. Man lengviau: tarp mokytojų turėjau arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, monsinjorą Alfonsą Svarinską, vyskupą Joną Kaunecką, daug kitų iškilių kunigų. Jie patardavo, bet kiekvienas – gal netiesiogiai – išsakydavo mintį: pasitark su tuo, kuris žino daugiau. Su Dievu.
 

- Dabar esate vienos didžiausių Lietuvos ligoninių kapelionas. Tačiau, kai gyvenimas vertė, dirbote ir ekonomistu, ir statybininku (profesoriaus pastangomis atgimė Kačergiškių bažnyčia Ignalinoje, pradėta Pilaitės bažnyčios statyba Vilniuje, Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose gyveniman išleista beveik 30 moksleivių – aut past.). Ar nesunku bus čia, kur daug ne tik sunkių ligonių, bet, ką čia slėpti, reikia ir kraujo, ir net mirties nebijoti?
- Pirmoji mano vaikystės svajonių profesija žurnalistika. Buvau numatęs jon pasukti, rašiau į laikraščius, spausdino ir mano fotografijas. Bet taip jau atsitiko, kad Seminarijoje egzaminai buvo anksčiau, – šypsosi Kęstutis Ralys. – O kraujo niekada nebijojau: ne kartą pasitaikė pirmam avarijos vietoje atsirasti ir žmonėms pagelbėti.
 
- Bet man, pavyzdžiui, baisoka yra situacija, kai vakare ligoninėje su žmogumi dar kalbėjot, o ryte – palata tuščia ir baltos švarios pagalvės jau laukia kito paciento.
- Visada apie tai pagalvoju. Ir mintyse dar pasidžiaugiu: kaip gerai, kad suspėjom vakare pakalbėti.
 

- O gi būna turbūt, kad palaton pas sunkų ligonį jus pakviečia ne jis pats, bet giminės, artimieji. Ar neišsigąsta ligonis tokio vizito?
- Nežinau, kaip elgiasi kiti mano broliai kunigai. Aš palaton visada įeinu spinduliuodamas gerą energiją ir su plačia šypsena. Ji nuginkluoja, suteikia galimybę tarti pirmą žodį. O paskui – kaip mano toj mėgstamoj žurnalistikoj – pirmas sakinys (jei jis įdomus) priverčia išklausyti mano antrą sakinį, o trečiasis – jau abipusis pokalbis. Kaip šis mūsų interviu.
 
- Ką sakote, kai pakviestas į šermenis ar krikštynas ant lietuviško stalo pamatot degtinės butelį?
- Tokio klausimo nesitikėjau. Bet atsakysiu, nes tai yra gyvenimas. Nėra buvę, kad pasakyčiau, jog tą butelį reikia nuimt, paslėpt ar sudaužyti. Tegu stovi. Bet kai man taurelę pasiūlo, visada atsakau, jog tokie „vaistai“ kenkia. Aš nesu kovotojas su girtuoklyste: aš - kovotojas už blaivybę.
 
- Žinot, bet nuotraukoje esu matęs ir popiežių su alaus bokalu. 
- Gal dėl to, o gal dėl visai kitko popiežius Pranciškus ne visiems patinka. Bet man patinka labai. Iš jo mokausi. Nes jei galva ką nors daro, kiti organai turi jos klausyt. Tai pritaikau ir savo pašaukimui, ir medicinai. Pasaulis būna ir geras, ir blogas. Bet koks bebūtų, jis yra dieviškas.
- Ačiū Jums už pokalbį.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      Ateityje – strategiškai kitoks chirurginis krūties vėžio gydymas

      Ateityje – strategiškai kitoks chirurginis krūties vėžio gydymas

      Kokios apimties chirurginė operacija gydant krūties vėžį būtų optimali? Į šį klausimą bandys atsakyti Europos šalių,...
      Valdas Pečeliūnas: „Pacientams jaučiamės įsiskolinę“

      Valdas Pečeliūnas: „Pacientams jaučiamės įsiskolinę“

      VUL Santaros klinikų gydytojų sąjungos pirmininkas, gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas (45 m.) tikina, nors nėra nei virusolo...

      Budinti vaistinė


      Radviliškyje dirbantys vaistininkai jaučia gyventojų nerimą

      Radviliškyje dirbantys vaistininkai jaučia gyventojų nerimą

      Nuo rugsėjo 21 dienos Radviliškio gyventojai gyvena kitu ritmu. Dėl didelio patvirtintų COVID-19 atvejų skaičiaus at&scaron...
      Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

      Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

      Dažnesnis vaistinių durų varstymas – popandeminiame pasaulyje išryškėjusi tendencija, kuomet gyventojai sveika...

      Sveika šeima


      Jei gali vaikščioti – gali ir šokti

      Kas sakė, kad baletas tik jaunoms nendrėms? Choreografė Neringa Kirklienė, vedanti šias šokių pamokas suaugusiems ir senjorams, įsitikinusi – šokti baletą niekada ne per vėlu. Elegancijos ir gracijos mokytis gali bet kokio amžiaus ir bet kokio kūno sudėjimo žmonės.

      Sveikatos horoskopas


      Rugsėjo 14-20 d.

      Avi­nas
      Pirmadienį padarykite iškrovos dieną. Tre­čia­die­nis - pa­lan­ki die­na pra­dė­ti gy­dy­ti ner­vų sis­te­mos li­gas. Penktadienį saugokitės traumų. Šeš­ta­die­nį val­gy­ki­te tik leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą. Ne­pa­dau­gin­ki­te stip­rių al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, galimas apsinuodijimas.

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Vakcinų nuo COVID-19 lenktynės. Kas laimi?

      Šaltojo karo metais turėjome ginklavimosi varžybas, o šiemet – kuo tikriausias vakcinų lenktynes. Pagrindiniai žaidėjai tie patys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija. Tik šį kartą tikslas iš pirmo žvilgsnio atrodo kilnus – kuo greičiau sustabdyti koronaviruso plitimą.

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Kaip sustabdyti laiką?
      Henrikas Vaitiekūnas Kaip sustabdyti laiką?
      Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
      Agnė Bilotaitė Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi

      Naujas numeris






















      Alergijos tyrimai ir konsultacijos - Allergomedica