Su Kauno Sąjūdžio grupe, Dieve, prieš 31 metus važiavome iš Vilniaus. „Sustokim prie televizijos bokšto. Rusų tankai važiuos.“
Aplink bokštą minia. Žmogus prie žmogaus. Tarp ryžtingų piliečių jaunos mergičkos, ištrūkusios iš namų laukia įvykio. Jos kikena ir riečia kaklus. Šalta. Tankai iš Šiaurės miestelio lyg iš išvažiavo, lyg ir ne. Minios radijas praneša vis kitas naujienas.

Gal kad jautųsi drąsiau, gal kad šalta – žmonių masė taip susiglaudusi, kad iš tolo panašėja į akmenį. Nepermušamą.
O mums iki Kauno kelias – šimtas kilometrų. Stypsom, o tankai nevažiuoja.
Kalniečių mikrorajono šeiminiame bendrabutyje prie langų prilipdę nosis mano vaikai – Martynas su Agne. Sovietinis darželis iš jų ugdė brandaus socializmo statytojus, kuriems mama ir namai kaip ledų porcijos lyžtelėjimas. Trumpas, kartais skausmingas, o būna – labai geras. Bet toks trumpas.

Nes tėvams darbas – svarbiau visko. O vaikai tik amžini trukdžiai.
Aš taip augau, su raktu ant kaklo, ir pervargusiais tėvais tarpduryje. Mano vaikams, atrodė, taisyklės taip pat nesikeis niekada.
Bet juk pasikeitė!

Ir mano gyvenimas kitoks, negu mano tėvų. Jau geriau sutinku keletą metų atsėdėti kalėjime dabar, negu grįžti į tą slogią praeitį.
Todėl saugau kovo 11 kaip savo ir mūsų ją patyrusių datą. Painioti ją su noru kandžiotis dėl trupinio šiandienės politikos yra monkės biznis.
Cirkas anksčiau ar vėliau išsinešdins, o data liks. Ji širdyje.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!