Bambėti lietuviams, tai kaip kine spragėsius pasilenkus prie kaimyno ausies triaukšti. Kažin koks malonumas apima. Nors gegužės pirmąją demonstracijos šluoja gatves daugybėje šalių, į kurias žiūrint lūpa atvypsta.
Šiandien redakcijoje - įprasta diena. Ne dėl to, kad iš namų išvaryti ar tiesiog degame noru darbais Tėvynę puošti. Dėl to, kad nėra, kaip laikraščio skaitytojams pasakyti „excuse“, per laisvadienį atsipūtėme, tad ketvirtadienį apsieisite be „Lietuvos sveikatos“. Rašiniai turi būti parašyti, nuotraukos atrinktos, maketai sudėlioti. Spaustuvė - nepasotinamas monstras sutartu laiku laukia grobio. Pavėluosi - bauda. Taigi vėl praris savaitės triūsą ir vėl rodys tuščią pilvą.
 
Tai ministrai uoliai ima tėvadienius. Jiems galima. O mūsų jaunasis Ignas kurpia apie futbolą. Antraštę darbinę uždėjo. Kada futbolas išstums krepšinį? Įsivaizduoju, kaip šią žinią sutiktų per praėjusios savaitės įvykius kaukę fanai.
Igno namuose krykščia nė mėnesio neturinti dukra. Apsisuktų ant kulno ir bėgtų namo. Bet ne, ženklai laukia, kol žurnalistas juos visus suspaudys į vietas.
 
Koridoriuje tyla. Kolegos sulindę į kompiuterius. Jiems klausimų nekyla. Igno problemos, aišku, neaplenkė, bet tai jau buvo seniai. Vaikai užaugo. A, dar turime jaunamartę. Vyras, nujaučiu, nėra devintam danguj, kodėl ši pasirinko tokią profesiją, kai laikas matuojamas įvykiais, susitikimais, rašymu, viskuo, tik ne normaliomis darbo valandomis.
Nepakelia galvų, net kaip grįžtam iš V.Kudirkos aikštės. Ten - koncertas, palapinės, socialdemokratų būreliai raudonais marškinėliais.
 
Profsąjungiečiai su savo lozungais. Beje, vienas ir pats pagrindinis, kuris šiais metais suvienijo visus protestuojančius, man labai patinka. „Europai reikia didesnio atlyginimo!“ Na, bambekliai prieš visus, kas ginčysis, kad tai durnių sugalvota? Sutikau medikų. Kažkodėl visi kartojo tą patį. Girdi, aš ne aktyvistas, tik taip sau atėjau pažiūrėti. Nors raudona spalva kaip ir išduoda - partinis.
 
Likau kiek sutrikusi. Apie seksą Seime uolūs katalikai diskutuoja labiau nei studentai. Skirtumas tik tas, kad pirmieji jo nori mažiau ir jis jiems primena ligą, o antrieji - dažniau ir visai nebijo susirgti. O Darbo žmonių šventę pagoniškai ignoruoja. Numetė ją socialdemokratams ir tegul sau turi. Tarsi kasdieninė veikla priklausytų vienai partijai.
Laukiu, kada atsikratę praeities stigmos, prezidiumų ir vėliavėlių, visi tie, kurie darbui atiduoda gyvenimus ir labai daug jam aukoja, išeitų į gatves ir jaustų, kad tai - jų diena. Kuomet laisvai reikalautų kokybiškų rezultatų iš valdžios, o sau - sąlygų, kurios gyvenimą darytų lengvesnį, taigi ir gražesnį.