Pokštas, virtęs priklausomybe
Simas pasakoja, jog pirmąkart alkoholio paragavęs ir dūmo užtraukęs, kaip ir daugelis, dar paauglystėje. „Draugų kompanijoje kažkas davė pabandyti. Tuomet tai atrodydavo vos ne kaip pokštas – paragausi ir tiek. Deja, jaunystėje klaidingai galvoji, kad viską kontroliuoji: gali gerti ar negerti, rūkyti ar nerūkyti... Bet laikui bėgant pastebėjau, kad man buvo vis sunkiau ir sunkiau save kontroliuoti“, – atviravo pašnekovas.
 
Vyras neslepia išgerdavęs daug, per savaitę normaliai pasigerdavęs du kartus, tačiau visą šį laiką supratęs, kad turi problemą. Anksčiau su priklausomybėmis jis sako bandęs kovoti savo jėgomis, tačiau žalingų įpročių pavykdavo atsikratyti tik trumpam. „Kiekvienas, įklimpęs į šias bėdas, žino, kad alkoholis ir rūkymas „eina“ kartu: jei žmogus geria, neužsitraukti cigaretės yra sudėtinga. Būdavo tokių situacijų, kai griežtai nusistatai, kad neberūkysi, negersi, bet užtenka prisidegti vieną cigaretę ar išgerti taurelę ir tavyje kažkas „lūžta“...“ – sako jis.
 
Pašnekovas pridūrė, kad tam didžiulį neigiamą poveikį daranti aplinka. „Jei esi šalia žmonių, kurie rūko ir geria, sunku ir pačiam to nedaryti. Gali pradėti jaustis balta varna. Būna, pakviečia į pobūvį ir prasideda standartiniai klausimai: kodėl tu negeri? Atrodo, kad turi vos ne teisintis. Jei meluoji, žmonės tai pastebi. Kitą kartą tiesiog būdavau kavinėje ir matant aplinkui alkoholį vartojančius ar išeinančius parūkyti žmones imdavau jausti didžiulį nerimą“, – kalbėjo vyras.
 
Nustebino aplinkinių provokacijos
Nusprendęs keisti gyvenimą iš pradžių Simas nuėjo pas privačiai praktikuojantį narkologą. „Jis išrašė stiprių vaistų, kurie veikė kaip kodavimas, bet padėjo labai trumpai ir vėl pradėjau gerti. Buvo laikotarpis, kai negėriau tris mėnesius, kitąkart – beveik iki pusės metų. Bet taip susiklostė, kad tiesiog negalėjęs atsisakyti išgėriau su draugu ir vėl pakliuvau į duobę penkeriems metams. Ir jėgų iš jos kapstytis, atrodė, visai nebuvo“, – prisiminė jis.
 
Todėl vyras įsitikinęs, kad nusprendus mesti gerti, rūkyti, turi ne tik tikėti savimi, bet ir padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Ir čia vienas svarbiausių dalykų – atsikratyti tokių draugų, su kuriais tik geri. „Mano atveju situacija buvo tokia, kad turėjau darbe alkoholiu piktnaudžiaujančią kolegę. Kai pasiūlydavau jai kartu pabandyti tai užbaigti, nelabai pavykdavo. Bet mano pareigos viršesnės, tad pradėjau griežčiau kontroliuoti.
 
Deja, yra tokių žmonių, kuriems tik ir reikia pasakyti, kad ko nors negalima, ir jie vis tiek ieškos tavo silpnybių. Kai nebūsi toks griežtas, bandys pakeisti, kad vėl taptum toks, koks buvai anksčiau. Kai kurie sąmoningai ar ne pradeda provokuoti, klausinėti, negi jau metei, – pastebėjo jis. – Todėl jei aplinkiniai nuoširdžiai nelinki tau gero, geriau apie tavo situaciją tegu žino kuo mažiau žmonių. Geriau susirasti gerą psichoterapeutą ar kitą žmogų, kuriuo pasitiki ir galėsi į jį atsiremti.“
 
„Šturmuodavo“ smegenis
Pasakodamas savo istoriją Simas pastebi pajutęs, kad nustojus gerti norisi ir valgyti sveikiau, labiau prižiūrėti save. „Bet jei pradėdavau gerti, visa tai tapdavo daug mažiau svarbu“, – prisimena jis. Vyras sako su priklausomybėmis bandęs kovoti „smegenų šturmu“. „Tris kartus per dieną žiūrėdavau įvairius vaizdo įrašus apie alkoholio ir tabako žalą, skaičiau atitinkamas knygas. Bet tai padėjo tik tuo metu. Kuo daugiau kartų palūžti, tuo mažiau būdų save išgelbėti. Daug kartų šitaip „apgauti“ smegenis – ne taip paprasta“, – patirtimi dalinosi pašnekovas.
 
Į rankas galutinai suimti save Simui padėjo šeimos gydytoja, kartu esanti ir psichoterapeutė.
„Su gydytoja pradėjau dirbti nuo rudens, bet nesitikėjau, kad poveikį taip greit pajusiu. Buvau visiškoje duobėje, o tuoj bus beveik du mėnesiai, kai esu visiškai „sausas“ – negeriu ir nerūkau“, – džiaugėsi Simas.
 
Anot jo, bene svarbiausia išmokti užpildyti tuštumą, kuri atsiranda metus gerti. „Jei šiandien negeri, neužsitraukei cigaretės, turi save pagirti, pasiskirti kokį nors prizą – suvalgyti kokį skanėstą, nueiti į kino teatrą. Vartojant alkoholį juk pagaminamas laimės hormonas – dopaminas. To džiaugsmo ir taip trūksta, tad atėmus šį „malonumą“, turi rasti, kuo jį kompensuoti.
Šiaip esu maksimalistas, tad jei jau nusprendžiau sveikai gyventi, ir stengiuos iš visų jėgų. Žmoguje gi yra dvi asmenybės, viena nori gėrio, kita – blogio. Kurią pažadinsi ir maitinsi, ta ir gyvens tavyje“, – pokalbį užbaigė vyras.

---

 
Komentarai
Šeimos gydytojas Valerijus Morozovas:

- Patarimus dėl žalingų įpročių duodame kiekvieną kartą. Aišku, kiek pacientų pavyksta įtikinti, sunku pasakyti. Tačiau ne vieną kartą buvo taip, kai pacientui vos duris pravėrus duris jo pirma frazė buvo: „Ačiū, daktare, aš mečiau rūkyti“. Ir per dešimties metų darbo patirtį išties buvo ne vienas toks sėkmingas atvejis, kai žmogų pavyko įtikinti atsisakyti žalingo įpročio.
Jei pacientui nepavyksta padėti paprastesniais (prieinamais ir daug laiko neužimančiais) būdais, dėl metimo rūkyti siunčiame į visuomenės sveikatos biurą. Dėl žalingo alkoholio vartojimo – pas specialistus. Juk priklausomybių gydymas – ilgas ir tęstinis darbas.
 
Vis dėlto ne taip paprasta įkalbėti žmones gydytis priklausomybę nuo alkoholio, ji dažnai yra slepiama. Jei pacientui yra pripažįstama priklausomybė, jis tarsi pažymimas stigma, įtraukiamas į tam tikrus sąrašus. O tai gali turėti įtakos profesinei veiklai, teisės turėti ginklą, vairavimo teisių pratęsimui. Dėl tų pačių priežasčių pacientai skeptiškai nusiteikę ir dėl naujųjų alkoholio vartojimo rizikai nustatyti skirtų testų. Jie bijo sąžiningai atsakyti, kad neturėtų socialinių pasekmių, nes visai tai turi būti dokumentuota. Mano manymu, draugiškas pokalbis, paciento paskatinimas yra kur kas veiksmingesnis nei kokios nors sistemos sudarymas ir įtraukimas į sąrašus.
 
Panerio klinikos gydytoja psichiatrė Rima Juknaitė:

- Priklausomybių tema yra labai jautri ir nemanau, kad anketų pildymas, privalomas siuntimas gydytis visuomet yra efektyviausia priemonė. Užtat jei būtų skirta papildomo konsultacijos laiko šeimos gydytojams ar socialiniams darbuotojams, psichologams pirminėje grandyje, jei turėtų daugiau laiko prakalbinti žmogų, daliai pacientų tai tikrai galėtų pagelbėti. Didelė dalis žmonių, kurie pasisako apie šią bėdą, jau būna dvejojantys – gydytis ar ne, ir specialisto paskatinimas, patarimas, paraginimas būtų gera pradžia.
 
Išties kiekvienam su priklausomybe kovojančiam žmogui pagalbos priemonės yra skirtingos. Pavyzdžiui, dalis buvusių alkoholikų, kurie ilgai gydėsi, ne kartą klupo, vėl stojosi, pasakoja, kaip vieną dieną iš tinkamo žmogaus išgirsta frazė viską pervertė ir nuo tos dienos jie nebegėrė. Kita vertus, yra tokių, kurie reikalauja medikamentų ir jų niekaip prakalbinti nepavyksta. Ir kiekvienas būdas yra galimas.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-priklausomybes-ligu-klausimais.
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.