„Gydytojams, įpratusiems gelbėti kitą, kova už save ilgą laiką atrodė net ir gėdinga. Jei šiandien vis dar būčiau dirbantis gydytojas, prisidėčiau prie medikų sąjūdžio. Nes ilgiau tylėti nebegalima“, - sako akademikas, profesorius Jurgis Brėdikis (88 m.), kasmetiniame konkurse „Metų vadovas“ apdovanotas už gyvenimo nuopelnus.
- Minime Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Ką jums reiškia laisvė?
- Tai - nuostabiausias dalykas, kuris paliečia ne tik žmogų, bet ir šalį, aplinką, kurioje jis gyvena ir gali būti laimingas. Man laisvės sąvoka yra pati brangiausia. Geriausiai tai įvertinti gali tie, kurie žino istoriją, kurie patys, kaip ir aš, patyrė okupaciją, kam teko patirti karo baisumus. Sunku įvertinti laisvę, kai ją visada turi. Vertinti pradedi tuomet, kai netenki. Bet to nelinkiu niekam. Džiaukimės ir giliai įkvėpkime tą laisvo oro gurkšnį.
- Sakote, kad vietoj to, jog skųstumėmės, kaip pas mus vis kas nors negerai, reikėtų apsidairyti plačiai atmerktomis akimis ir pasidžiaugti tuo, ką turime, nes gyvenimas laisvoje šalyje yra gražus?
- Visuomet reikia palyginti tai, kas buvo, ir tai, ką turime. Galime lyginti tai, kas dar, atrodo, visai neseniai buvo, su tuo, kas buvo prieš daugelį metų, - visa tai labai svarbu. Bet minint Nepriklausomybę įvairios
bėdavonės nėra tie dalykai, apie kuriuos reikėtų kalbėti.
- Dailininkai, menininkai dažnai akcentuoja, kad laisvė jiems reikalinga kūrybai. Ar jums, kaip medikui, laisvė tokia pat svarbi kasdieniame darbe?
- Pirmiausia pradėsiu nuo dailininkų ar bendrąja prasme menininkų. Kaip bebūtų keista, geriausi jų darbai sukurti neturint laisvės, o kovojant dėl jos priespaudoje. O kas nutiko atgavus laisvę? Daugelis menininkų tapo
nevertingi ir pradėjo
išsidarinėti. Aš atsargiai žiūrių į mūsų naują modernų meną. Liūdna, kad jis labiau primena išsidarinėjimą. O medikams laisvė ar nelaisvė jų pašaukimo iš esmės nekeičia. Jie duoda Hipokrato priesaiką visomis sąlygomis: laisvės, nelaisvės, epidemijos, maro ar karo. Aukojasi dėl kitų. Tai profesija, kuomet bet kokiomis aplinkybėmis turi atlikti savo pareigą. Padėti.
- Jums teko vadovauti ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Tiesa, pastarojo meto ministrai girdi daugiau kritikos nei pagyrų. Jūsų nuomone, ta kritika pagrįsta, kaip vertinate kolegų darbą? Viskas neblogai, padaryta keletas klaidų, o gal būtina imtis rimtų reformų, apie kurias pastaruoju metu visi tik ir kalba?
- Būdamas ministras aš ir pradėjau reformas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Buvau net įkūręs reformų biurą. Manau, jog ėjome geru keliu. Tačiau teko nusivilti. Pagalius į ratus pradėjo kaišioti žmonės, kuriems politika ir partiniai reikalai buvo kur kas svarbiau nei nepartinė, bet visiems labai svarbi sritis – sveikatos apsauga. Po to sekė visa plejada sveikatos apsaugos ministrų, kurių veikla verta kritikos. Mano įsitikinimu, sveikatos apsaugos ministras turi būti gydytojas.
Geras gydytojas, apie viską nusimanantis. Kita vertus, negali daug tikėtis ir norėti iš statytinių ministrų, kuriems net ir turint geriausių ketinimų sunku viską suprasti bei įvykdyti. Ir šiandien sveikatos apsaugai trūksta rimtų permainų. Užsiminėte apie gydytojų streiką, jų apgailėtiną padėtį, ir aš juos palaikau. Jei ir toliau taip bus, jei ir toliau medikų atlyginimai bus tokie, kokie yra, į užsienį išsibėgios visi. Jau ir dabar kai kur labai trūksta medikų, o dėl jų stygiaus neįmanoma suteikti kokybiškos ir svarbiausia laiku reikalingos pagalbos. Jei nevyks rimtos permainos, gydytojų trūks dar labiau.
Jei radome pinigų ginklavimuisi, ir net girdžiu, jog kai kurie siūlo viršyti dviejų procentų nuo bendrojo vidaus produkto numatytą finansavimą, kodėl negalime rasti pinigų medikų atlyginimams? Aš ne prieš, kad skiriamos lėšos krašto apsaugai, bei greit galime nebeturėti nei kas gydo, nei ką gydyti. Mano principinė frazė: jei ir toliau eisime tokiu keliu ir į sveikatos apsaugą žiūrėsime aplaidžiai, nebus su tais naujais tankais ką ginti.
- Nors kartojama, kad sveikata - brangiausias turtas, prakalbus apie finansavimą, tas turtas tampa savaime suprantamu dalyku, kuris tiesiog turi būti. O medikai privalo sugalvoti, kaip išlaikyti to turto aukštą vertę...
- Tai labai žiauru. Puikiai žinau, kaip dabar dirba gydytojai - kaip vergai, o už gaunamą atlygį negali išlaikyti šeimos. Mūsų gydytojams paciento interesai yra svarbiausi. O kas už tai? Orumo žeminimas. Liūdna, kai išgirstu mediką sakant, jog jau geriau eitų rūbus siūti, tada bent išgyventų. Per pastaruosius metus požiūris į medikus labai pasikeitė. Dabar net ir menkiausia jų klaida, kurios galbūt nė nebuvo įmanoma išvengti, eskaluojama spaudoje, kaltiname medikus aplaidumu. Mano nuomone, tai - neatleistina.
- Jei galėtumėte pasukti laiką atgal arba pirmyn, norėtumėte gydytoju dirbti tuomet, kai ši profesija buvo gerbiama, ar rinktumėtės šiandieną, kai medicinos galimybės toli pažengusios, tačiau gydytojai turi galvoti apie paslaugos įkainį, lovų kvotas, kovoti už atlyginimą ir vietą po Saule?
- Geras klausimas. Kelio atgal nėra, bet jei dabar būčiau tebedirbantis gydytojas, įsijungčiau į kovą, kurią pradėjęs Lietuvos medikų sąjūdis. Mediciną renkasi žmonės, kurie aukojasi dėl kitų, čia nekalbu apie karą. Bet apskritai. Todėl ilgą laiką gydytojui kovoti už save buvo kažkaip net gėdinga. Per ilgai tylėjome, o visi lipo ant galvos. Tai, kad medikai palieka ligonines, palatas, kabinetus, pacientus ir eina į gatves streikuoti, yra tam tikra problema. Bet ilgą laiką gydytojai tiesiog susitaikydavo su situacija. Vis dėlto tylėti, manau, nebeįmanoma. Gal ir vėlokai kyla tas medikų balsas, bet reikia kovoti, tad aš prisijungčiau.
Dosjė
1946 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą.
1946–1952 m. studijavo Kauno medicinos institute.
Nuo 1952 m. Kauno medicinos instituto (nuo 1998 m. KMU) dėstytojas.
1954–1957 m. Pirmojo Maskvos I.Sečenovo medicinos instituto aspirantas.
1963 m. medicinos mokslų daktaras.
1964–1990 m. KMI Hospitalinės chirurgijos katedros vedėjas.
1966 m. profesorius.
1985–1990 m. vadovavo Sąjunginiam sudėtingų širdies ritmo sutrikimų chirurginio gydymo ir elektrostimuliacijos centrui Kaune.
1991–1993 m. kardiochirurginės klinikos vadovas. Nuo 2006 m. LSMU profesorius emeritas.
1993–1994 m. LR sveikatos apsaugos ministras.
1995–1998 m. LR ambasadorius Čekijoje ir Vengrijoje, 1995–1997 m. dar ir Turkijoje.
1986 m. Rusijos medicinos mokslų akademijos, 1994 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininkas Lietuvoje. Tyrė ir taikė kardiochirurgijoje elektronikos metodus, lazerį, sukūrė naujų diagnostikos ir gydymo būdų. Kaune įkūrė širdies elektrostimuliacijos ir aritmijų chirurgijos mokyklą. Domisi Rytų tradicine medicina. 13 monografijų ir vadovėlių autorius. Daugiau kaip 60 išradimų autorius.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: