Kuo svarbus emocinis intelektas
Pastebima, jog susidomėjimas emociniu intelektu Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, auga. Tačiau, pasak Vilmos Juškienės, didžiausia problema, yra ne tai, kad dar nemokame ugdyti emocinio intelekto, bet tai, jog tinkamai nesuvokiame, kas tai yra ir esame kupini ribojančių nuostatų ir įsitikinimų: pavyzdžiui, jog emocinį intelektą ugdyti reikėtų tik kvailiems, žiopliems ar protinę negalią turintiems. „Jei intelekto koeficientas (IQ) apibrėžia protą, socialinis emocinis intelektas (EQ) – jausmus, emocijas. EQ sudarytas iš dviejų intelektų: vienas, vidinis, asmeniškasis, apibrėžia gebėjimą suvokti save; kitas – visuomeninis, socialinis – įgalina kurti kokybiškus santykius su žmonėmis, pristatyti save ir savo talentus plačiajam pasauliui“, – aiškino specialistė.
 
Nors pastaruoju metu socialiniam emociniam intelektui tenka vis daugiau dėmesio, lektorė pabrėžė, jog lyginti IQ ir EQ nėra prasmės. „Tai yra nepalyginami dalykai ir abu šie intelektai vienodai svarbūs žmogui. Socialinis emocinis intelektas leidžia būti savimi tiek būnant vienam, tiek visuomenėje. Kalbant paprastai, galima sakyti, jog EQ yra tai, kas žmogui leidžia save gerąją prasme „parduoti“ pasauliui, pristatyti iš pačios geriausios perspektyvos.
Jeigu įsivaizduosime, kad į gatvę ar darbo rinką, draugų paiešką išeiname tarsi į parodą, socialinis emocinis intelektas yra tai, kas mus įgalina pristatyti save pasauliui pačiomis gražiausiomis prasmėmis. Ne paminti savo vertybes ar įsitikinimus, ne meluoti, bet drąsiai papasakoti apie save tikrą. Yra daugybė pavyzdžių, kai išties protingi, aukštą IQ turintys žmonės yra vieniši, neturi draugų, su jais nesiskaito sutuoktiniai, jų nevertina darbe, jų uždarbis neatitinka kvalifikacijos, žinių ar pastangų. Tokia situacija iliustruoja emocinio intelekto įgūdžių trūkumą, kuris neleidžia žmonėms maksimaliai pasinaudoti turimais talentais.
 
Analogiška lemtis gali ištikti ne tik protinį darbą dirbančius, bet ir menininkus, pavyzdžiui, muzikantus, atlikėjus, kurie labai gerai groja, dainuoja, kuria muziką, bet tai daro tik būdami vieni. Taip pat – puikius sportininkus, kurie lemiamo starto metu nesusitvarko su emocijomis. Taigi EQ leidžia žmogui pasinaudoti savo talentais, suteikia drąsos, vidinės tvirtybės ir ramybės pristatant šiuos gebėjimus pasauliui“, – pasakojo V.Juškienė.
Ji pabrėžė, jog EQ – tai ugdoma asmeninė kompetencija, savybė, paprastas gyvenimiškas įgūdis, kurį suprasti, įsisavinti bei įgusti naudoti kasdieniame gyvenime gali kiekvienas standartinio intelekto žmogus.
  

„Emocinis intelektas nėra matematika, ar vieną kartą išsprendžiamas uždavinys, tai - nuolatinė asmens būsena, bendravimas, komunikavimas, jis aktyviai naudojamas nuo tos akimirkos, kai ryte išlipi iš lovos, ir net kai miegi ar sapnuoji“, - sako emocinio intelekto ir asmenybės ugdymo trenerė, lektorė Vilma Juškienė.

  
Klaidina klišės
Kartu V.Juškienė atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje vis dar populiarios kelios su EQ suvokimu susijusios klišės. „Pirmoji – EQ prilyginama empatijai. Taip, empatija yra viena iš aštuonių EQ kompetencijų, bet toli gražu ne vienintelė. Kai kalbama apie empatiją, standartiškai manoma, jog tai - gebėjimas įsijausti į kito situaciją, pamatyti kito jausmus, šiuo atveju dažnai vartojamas posakis: „įlipti į kito batus“. O kai apie empatiją kalbame iš EQ perspektyvos, visų pirma akcentuojama, jog pirmiausia žmogus turi būti empatiškas pats sau. Kol nesi empatiškas sau, negali būti empatiškas kitam.
 
Visgi standartiškai - lietuviškai empatiją suvokiame taip: neskriausti kito, užjausti, padėti. Tokių nuostatų vedini empatiją nukreipiame tik į kitą žmogų, negalvodami apie save, o po kurio laiko pratrūkstame, priekaištaujame, kad aplinkiniai nemato mūsų poreikių, nelepina, nesirūpina, nėra dėkingi. Jei kyla noras priekaištauti ar manome, jog kiti mums yra ką nors skolingi, galime būti tikri, jiems geri buvome ne iš empatiškų, o iš savanaudiškų, manipuliacinių paskatų. Tikroji empatija kitam žmogui yra nesavanaudiškas veiksmas, kai duodama nieko nesitikint ir nelaukiant mainais“, – kalbėjo lektorė.
 
Kitas itin klaidingas teiginys – pasakymas, jog reikia valdyti savo jausmus. „Valdymas iš esmės yra smurtinė sąvoka, ir išmokti valdyti emocijas, vadinasi, užsiimti psichologiniu smurtu prieš save. Išmokti emocijas pažinti, suvokti, priimti, išgyventi bei valdyti jų raišką yra kas kita. Visos emocijos – normali žmogaus reakcija į tam tikras situacijas ar įvykius. Neigiami jausmai mums signalizuoja, jog tam, kad nemalonumai nesikartotų, turime ką nors keisti gyvenime. Jei tikslas valdyti emocijas tampa siekiamybe, nereikia stebėtis ar piktintis, kad visuomenė yra nejautri, ne tik neatliepia kitų skausmo, neatjaučia, peržengia vienas kito asmenines ribas, bet ir negeba džiaugtis kitų idėjomis, pasiekimais ar pergalėmis – kalbant bendrai, nejautri visuomenė yra nelaiminga visuomenė“, – akcentavo V.Juškienė.
 
Didžiausia atsakomybė – tėvams
Pasiteiravus, ar mokyklose ir darželiuose skiriama pakankamai dėmesio emocinio intelekto lavinimui, pašnekovė tvirtino pastebinti teigiamus pokyčius. Kita vertus, jos manymu, ugdymo įstaigoms visos atsakomybės suversti nereikėtų ir pirmiausia vis dėlto atsisukti į kiekvienus namus.
„Emocinis intelektas nėra matematika, ar vieną kartą išsprendžiamas uždavinys, tai - nuolatinė asmens būsena, bendravimas, komunikavimas, jis aktyviai naudojamas nuo tos akimirkos, kai ryte išlipi iš lovos, ir net kai miegi ar sapnuoji. Emocinis intelektas lemia, kaip elgiesi tiek su pačiu savimi, tiek su kitais. Tai ne tik tam tikrų kompetencijų rinkinys, bet ir vertybių, moralinių normų, išsiauklėjimo visuma, kuri savo raiška šiek tiek panaši į tradicijas, kultūrą, religiją.
 
Pavyzdžiui, juk nereikalaujame, kad mokytojai, auklėtojai išmokytų vaikus pasisveikinti, nečepsėti prie stalo ar atėjus į svečius nusivalyti batus. Tokių paprastų socialinių įgūdžių vaikus moko tėvai. Taigi ir EQ lavinimas – pirmiausia yra jų atsakomybė“, – dėstė emocinio intelekto ir asmenybės ugdymo trenerė.
Pabrėždama, kad emocinio intelekto nuolat mokomės iš aplinkos, V.Juškienė kartu pateikė dar vieną pavyzdį. „Ne vienu atveju mokyklos „blogiukai“ veda pačias gražiausias ir įdomiausias paneles, tampa verslininkai ir darbdaviai „moksliukams“. Realybė tokia, kad tuos vadinamuosius „blogiukus“ priverstus trintis kažkur gatvėje, gyvenimas tiesiog privertė išgyventi ir įgyti aukštesnį EQ“, – paaiškino lektorė.
 
Mokytis atpažinti jausmus
V.Juškienė pabrėžė, jog norint padėti atžaloms ugdyti emocinį intelektą to pirmiau reikia išmokti patiems. „Svarbiausias žingsnis – emocinio raštingumo lavinimas. Emocijų ir jausmų rūšių bei porūšių skirtingose šalyse ir skirtingose kalbose egzistuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Lietuvių kalboje skaičiuojami apie trys šimtai jausmų pavadinimų, deja, retas gatvėje sustabdytas suaugęs žmogus galėtų išvardyti daugiau nei dešimt. Kol nežinome emocijų ir jausmų pavadinimų bei kaip jie atsispindi mano paties ar kito žmogaus veide, kūne, judesiuose, balse, širdyje, kvėpavime, elgesyje, reakcijose ir t.t., tol emocinio intelekto mokytis bus labai sunku ar net neįmanoma. Panašiai pirmoje klasėje pirmiausia mokomasi abėcėlės ir tik vėliau atskiros raidės sugula į skiemenis, žodžius, sakinius. Jausmų kalbos pažinimą iš esmės galime prilyginti naujos užsienio kalbos mokymuisi“, – pastebėjo pašnekovė.
 
„Mes matome, kai žmogus verkia ar juokiasi. Bet ašaros gali būti liūdesio, džiaugsmo, įsiūčio, nusivylimo, skausmo. Taip pat ir juokas – iš laimės, o galbūt isteriškas ar piktdžiugiškas. Arba pavyzdžiui pavargęs, užsisvajojęs ir apatiškas, nieko gyvenime nebenorintis, žmogus gali atrodyti labai panašiai – stebeilytis į vieną tašką, nieko negirdėti, nieko nenorėti, kiurksoti suglebusiu kūnu. Tad interpretuojant kito jausmus ar būsenas ypač svarbu žinoti visą papildomą informaciją, gyvenimiškus faktus, ne manyti, spėlioti, galvoti, bet konkrečiais ir tiksliai žinoti faktus, nutikimus, situacijas. Suvokti savo paties jausmus padeda ir vidiniai procesai, slypintys už tokių pasakymų kaip„drugeliai pilve“, „sustojęs skrandis“, „akmuo krūtinėje“, „guzas gerklėje“, „aptemo akyse“, „svaigsta galva“, „linksta kojos“, „išmušė šaltas prakaitas“,“ – aiškino lektorė.
Ji pridūrė, jog emocinio raštingumo stoka veda į nesusišnekėjimą visuomenėje, dėl to galima labai greitai „priklijuoti“ kitam etiketę, ypač neigiamą.

---

 
Verta žinoti
Pasaulinio lygio neuromokslininkų, psichologų  atlikti tyrimai rodo, kad ateities lyderiams emocinio intelekto kompetencijos bus ypatingai svarbios. Phoenix universitetas JAV neseniai pateikė pranešimą apie dešimt įgūdžių, kurie bus reikalingi ateities vadovams ir lyderiams 2020 m. Iš tų dešimties kompetencijų penkios yra emocinio intelekto.
Be emocinio raštingumo esama daug kitų emocinio intelekto kompetencijų, kiekvienos jos ugdymui yra sukurta daugybė įvairių technikų ir pratimų.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.