Žinoti, kaip galiu padėti

Mergina atlydėjo vaikiną gydytis dėl depresijos, o po kiek laiko ir pati pajuto vis labiau panirstanti į niūrias mintis. Tokias istorijas pasakojantys specialistai pabrėžia, kad psichikos sveikata būtina pasirūpinti ne tik sergančiajam, bet ir šalia jo esantiems artimiems žmonėms. Tik tuomet jie galės būti tikri pagalbininkai vaduojantis iš psichikos ligos gniaužtų.

„Artimieji gali išties daug – stebėti sergančiojo būsenas, emociškai palaikyti, suprasti, paraginti gydytis, palydėti pas specialistą. Tik pirmiausia jie patys turi gauti patikrintą, šiuolaikišką informaciją apie depresiją ir jos gydymo būdus. Ypač svarbu suvokti, kad depresija – liga ir ji yra išgydoma. Procesas sunkesnis, jei sutrikimas lėtinis, bet laiku kreipiantis tikrai įmanoma padėti“, – sakė „Depresijos gydymo centro“ klinikinis psichologas Antanas Mockus.

Jis pabrėžė, jog tik reikiamą informaciją turėdamas žmogus moka sergantįjį išklausyti, palaikyti, nenuvertina jo. „Tai iškart aiškiai leidžia suvokti savo vaidmens svarbumą gydymo procese. Svarbiausia artimajam suprasti, ką tokioje situacijoje gali daryti ir ko – ne. Pavyzdžiui, kartais besiskundžiantį, apie negatyvias mintis kalbantį žmogų artimieji pradeda raminti sakydami, kad nenusišnekėtų, kad viskas yra gerai. O visų pirma reikia priimti to žmogaus realybę tokią, kokia ji yra, palaikyti, sakyti: „Gaila, kad taip jautiesi, suprantu tave ir neprieštarauju“, – patarė pašnekovas.

Galima depresinių simptomų lydimam žmogui duoti atlikti testą, pačiam (tiek ir kitiems artimiesiems, draugams) pasiskaityti apie ligą, mat sergantysis dažniausiai sutrikimo neatpažįsta. Padėti gali įvairios paskaitos, straipsniai internetiniuose puslapiuose, knygos.

„Visgi kartu reikia suvokti, kad išgydyti sunkios depresijos formos artimieji negali, bet jie gali dalyvauti gydyme, domėtis, bendrauti su gydytojais, užtikrinti, kad gydymo planas būtų vykdomas. Specialisto prireikia nustatant tiksliai diagnozei, mat žmogų gali varginti ne depresija, o bipolinis sutrikimas ar kitos problemos. Depresija gali būti ne pagrindinis sutrikimas, o tik lydintis. Pavyzdžiui, negydant ribinės asmenybės sutrikimo, o tik depresiją, nepasiekiamas reikiamas efektas“, – aiškino specialistas.
 
Mintis „išventiliuoja“ pagalbos grupėse

Tiek pasidalyti patirtimi, tiek „išsiventiliuoti“ susikaupusias neigiamas emocijas sergančiųjų depresija artimieji renkasi į savitarpio pagalbos grupes. Deja, pastebi A.Mockus, jos dar nėra tokios populiarios. „Tokioje grupėje žmonės tiek dalinasi patirtimi, gali pasisemti vertingų žinių, kaip padėti sergančiajam, tiek išsikalba, pasidalina sunkumu su panašų patyrimą turinčiaisiais, sulaukia palaikymo. O ir pats dalindamasis jautiesi reikalingas, pamatai, kad nesi vienas. Visgi gaila, kad dar trūksta žmonių bendruomeniškumo, jie tarsi tikisi, kad viską padarys vien gydytojai“, – kalbėjo psichologas.

Jo pastebėjimu, svarbu pasirūpinti sergančiuoju, bet kartu „nesusirgti“ jo liga. „Būnant ilgą laiką su žmogumi, kuris yra be energijos, neigiamai žiūri į pasaulį, o tu jį vis palaikai, išties darosi sunku. Tad atsiranda rizikos ir pačiam žmogui „persisunkti“ neigiamomis emocijomis, ypač jei jis jau turi polinkį sirgti depresija“, – pabrėžė A.Mockus. Taigi gilinantis ne tik į sergančiojo savijautą, bet ir gydymo galimybes, tiek artimajam padedama sveikti, tiek pagerinama savo paties būsena.
 
Stabdo vidinė stigma

Kartu pašnekovas atkreipė dėmesį, kad dažnai sergantysis ne tik neatpažįsta ligos, bet nesiryžta kreiptis pagalbos. Todėl artimieji čia turėtų atlikti labai svarbų vaidmenį. „Jie neretai ir suranda psichologą, sutvarko viską, net palydi iki durų. Ir šis pirmas postūmis labai svarbus, po to žmonės jau patys ateina pripažindami, kad reikia pagalbos“, – sakė pašnekovas.

Tačiau realybė, anot jo, tokia, kad į specialistą kreipiasi tik kone trečdalis turinčiųjų psichikos sutrikimų. „Problema ne tik ta, kad būsena nėra suvokiama kaip liga. Taip pat nežinoma, kokią galima gauti pagalbą, kad psichoterapijos paslaugas prieinamos ir valstybinėje įstaigoje. Taip pat stabdo stigma – tiek viešoji, tiek vidinė. Žmogus nenori parodyti sau, kad yra silpnas. Tokį nusiteikimą irgi gali pakeisti artimasis“, – dėstė A.Mockus.

---

Kaip suprasti, kad artimajam reikia pagalbos?

Kai tampa akivaizdu, kad artimajam darosi sunku dirbti, sutrinka socialinis gyvenimas. Juolab kai aplinkiniai pastebi, kad kažkas nėra gerai, tai – jau ženklas susirūpinti. Depresijai diagnozuoti yra tam tikri kriterijai, simptomai, besitęsiantys 2 savaites nepaisant to, kas vyksta žmogaus gyvenime: liūdna nuotaika, energijos stygius, nebejaučiamas malonumas užsiimant jį anksčiau teikusia veikla, lydi savigrauža, nepasitikėjimas, tokie fiziologai simptomai kaip apetito praradimas ar padidėjimas, miego sutrikimai, seksualinio potraukio sumažėjimas, nuovargis.

Dar vienas įspėjimas – mintys apie savižudybę, net jei išsakomos netiesiogiai: užsimenama, kad norisi užmigti ir neatsikelti, „išjungti“ save. Tačiau kartais net depresija sirgdamas žmogus mobilizuojasi, per prievartą dirba, palaiko ryšius su aplinkiniais, bet grįžęs namo krenta į lovą, nes visai nebeturi jėgų. Todėl iškart atpažinti ligą gali būti ir ne taip lengva.

---

Vienas klausimas:

Ar rekomenduotumėte susidūrusiems su depresija sergančiuoju kreiptis į pagalbos grupes?

Irena, 73 m.:
- Manyčiau, kad taip, nes vienam žmogui sunku išsikapstyti iš tokios situacijos. Turiu tokį atvejį, kai giminaitė buvo susirgusi depresija ir jai buvo sunku išeiti iš tos būsenos, nes nesikreipė pagalbos. Todėl esantiesiems šalia svarbu žinoti, kaip su sergančiuoju kalbėti, kaip jam patarti. Neretai trūksta žinių, jos ne visada gali būti teisingos.
 



Gytis, 30 m.:
- Taip, rekomenduočiau. Depresija – šiuolaikino pasaulio problema, nes gyvenimas verda, visi visur skuba ir manau, kad dažnas susiduria su stresu ir nesugeba su juo susidoroti, dar sunkiau jei prisideda visokie gyvenimiški rūpesčiai šeimoje. Beveik kiekvienas galėtų simptomus pasakyti. Aš irgi susidūriau su šia liga iš aplinkinių patirties, mamos draugė nusižudė dėl depresijos. Tai tikrai liga, nuo kurios žmonės vargsta ir jos gydymas yra būtinas. Viskas paveikia ir šeimos narius, tad jie turėtų telktis į bendruomenes, grupes, dalytis informacija, patirtimi, kaip pavyko padėti šeimos nariui. Vienas problemų tikrai neišspręsi.
 

Marija, 71 m.:
- Kai sirgau vėžiu, pati buvau tokioje kelių dienų programoje. Tuomet mano dukra pasiūlė, dabar, jai žuvus, gal ir pačiai vėl reikėtų tuo pasidomėti, bet kažkaip kapstausi. Žmogus pirmiausia pats turi būti stiprus. Jei jis jau „krenta“ į depresiją ir netiki, kad eis toliau, sudėtinga. Išties sunkiau yra padėti kitam, nei sergančiajam su tuo būti. Reikia ir informacijos, nes sakinys „Viskas bus gerai“ yra pats baisiausias tokioje situacijoje.




Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:

http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-priklausomybes-ligu-klausimais.
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.