Lėšų iš valstybės biudžeto nėra skiriama ir kuo palankesnei aplinkai ligoninėje sukurti, kurią kaip vieną svarbiausių sąlygų sklandžiam vaiko sveikimui įvardija ir EACH chartija. Jaukiai įrengtame skyriuje su žaidimų kambariu, patogiais baldais, šiltų spalvų sienomis vaikui būti kur kas lengviau nei rūsčioje pilkumoje. Tačiau ir šis rūpestis paliekamas pačioms ligoninėms. O čia jau nuo ligoninės vadovo priklauso, kiek pastangų ir noro jis pademonstruos, ar sugebės rasti rėmėjų, pritraukti labdaros, savanorių, kurie savo pinigais ir darbu prisidės prie geresnės vaikų savijautos ligoninėje. EACH chartijos 4 straipsnis nurodo, kad tėvai ir vaikai turi būti informuoti atsižvelgiant į jų amžių ir suvokimo lygį. Deja, reikia pripažinti, kad ir čia dar turime smarkiai pasitempti. Mūsų ligoninėse medikų bendravimas su pacientu dažnai yra netinkamas arba jo apskritai nėra. Dėl didelio darbo krūvio, o gal įgūdžių, psichologijos žinių stokos, medikai tikrai ne kiekvienam skiria laiko ramiai ir išsamiai išaiškinti apie diagnozę, atliekamus tyrimus, ligos specifiką, ateities perspektyvas ir pan., jau nekalbant apie tinkamus žodžius sunerimusiems tėvams nuraminti, paguosti. Sulaukti nuoširdaus dėmesio ir atsakymų į klausimus svarbu kiekvienam, o mažam žmogui, besijaučiančiam prastai ir patekusiam į svetimų dėdžių ir tetų rankas, tai dar svarbiau. Taigi pats metas ir mūsų šalyje imtis veiksmų, kad ligoninėse pagaliau atsirastų socialiniai darbuotojai ir psichologai. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą ir nežinią patiria sunkias diagnozes išgirdę tėvai. Tam, kad jie galėtų adekvačiai suvokti situaciją ir savo emocijomis dar labiau negąsdintų sergančio vaiko, psichologinė pagalba jiems būtina. Kartais psichologo prireikia kaip tarpininko sprendžiant kilusius konfliktus tarp mažųjų pacientų tėvų ir medikų, o jų, pripažinkime, pasitaiko gana dažnai. Laiku ir tinkamai nesuvaldžius situacijos pyktis ir kaltinimai medikams (tikrai ne visada pagrįsti) prasiveržia viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Sniego gniūžtė virsta didžiuliu kamuoliu, kai po paviešintų nemalonių situacijų gydymo įstaiga atsitveria tylos siena arba kategoriškai neigia visus kaltinimus net nesileisdama į jokias diskusijas. Taip įtampa tik dar labiau išauga, o viso to rezultatas – medikų ir likusios visuomenės dalies susipriešinimas, dėl kurio kenčia abi pusės. Kokia išeitis? Kai kurios gydymo įstaigos, kaip, pavyzdžiui, Kauno klinikų Vaikų ligų klinika, pasikvietė dirbti socialinį darbuotoją panaikinusi kelis slaugytojų etatus, antrojo socialinio darbuotojo etatą apmoka Kauno miesto savivaldybė. Klinika tai padarė, nes jos vadovas supranta, kad išgydęs sumušto vaiko kūno žaizdas jis problemos neišsprendė ir vaikas netapo laimingas. Lieka visa virtinė socialinių problemų, kurios krenta ant medikų pečių. Tam, kad bent truputį palengvintų sergančių mažųjų kūno ir sielos skausmą, Kauno klinikų Vaikų ligų klinika kviečiasi į pagalbą savanorius, kurie būna su vaikais, bendrauja, žaidžia, padeda atsigauti po skausmingų procedūrų.Tai, kad valstybė skriaudžia vaikus, rodo ir vaikams skiriamo PSD dydis, kuris yra net 3,1 karto mažesnis negu suaugusiųjų. Nors visi žinome, kad vaikai iki 5-9 metų serga dažniausiai. Medikų teigimu, skubios medicininės pagalbos vaikams paslaugos ligoninėse iš privalomojo sveikatos draudimo fondo apskritai nėra apmokamos. Tai esantis pačių ligoninių rūpestis.
Medikai pripažįsta, kad savanorių pagalba išties labai praverstų, kai reikia padėti vaikams, neturintiems tėvų. Slaugytojai dėl didelio darbo krūvio nėra pajėgūs nuolat prižiūrėti vieną ligonį, tad nepažįstamo, bet nuoširdaus ir rūpestingo suaugusiojo palaikymas, žaidimai, pasakos prieš miegą ir palaikymas už rankos gali pakeisti labai daug. Tačiau tam, kad ligoninė galėtų įsileisti savanorių, būtina numatyti vieningas jų priėmimo, parengimo darbui su vaikais taisykles, kompetencijos ir kitus reikalavimus. Tai turi padaryti prie vieno stalo susėdę Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų specialistai. Bandysime juos suburti, nes iki šiol bendro darbo, panašu, buvo vengiama, net ir dėl vaikų gerovės. O juk nėra savų ir svetimų vaikų. Yra visų mūsų, Lietuvos vaikai.Deja, bet savanorystė mūsų sveikatos priežiūros sistemoje sunkiai skinasi kelią. Būtent savanoriai galėtų būti ta pagalba, kai į ligoninę patenka iš globos namų atvežtas mažametis. Globos namų darbuotojas ligoninėje su juo nepasilieka, tad vaikas priverstas valandų valandas palatoje leisti vienas, patirdamas didžiulį stresą dėl jam nepažįstamos aplinkos, žmonių, medicininių procedūrų ir vienatvės.
Komentuoti: