Vyriausybė pritarė parlamentarų idėjai, kad už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis mokama PSD įmoka turėtų būti prilyginta įmokai, kurią moka savarankiškai mokantys PSD įmokas, o tai yra devyni procentai nuo užpraėjusių metų dvylikos minimalių atlyginimų.
Nors kabučių nedėjau, galiu priesiekti, kad tai yra citata.
Jei galite, pabandykit paskaityti tą pirmąjį sakinį dar kartą. Ir - jei jau supratot, - skaitykit toliau.
Vėl citata be kabučių: šiam įsipareigojimui įvykdyti papildomai reikės 138 milijonų eurų 2019 metais, o šiemet PSD kainuos 1,2 milijardo eurų, kuriuos sumokės dirbantieji bei darbdaviai. Ir dar 500 milijonų eurų sumokės valstybė.
Labai jūsų atsiprašau, bet gal galite vėl viską nuo pradžios iki šios vietos perskaityti ir pakomentuoti?
Kokie trys iš televizijos ekrano jums pažįstami ekonomistai pasakytų, kad tai - labai paprasta. Jiems nuoširdžiai pritartų gal kokie du Seimo nariai. O visiems kitiems (įskaitant ir jus, ir mane) tai tėra keistas ir visiškai negyvenimiškas žodžių kratinys.
Negyvenimiškas todėl, kad niekas nežino, kodėl būtent tiek pinigų reikia. O keistas todėl, kad dar vakar net Saulius Skvernelis nežinojo, iš kur tokius pinigus paims.
Tuo kratiniu, kaip ir medicinos darbuotojų atlyginimų didinimu, manipuliuojama jau bemaž metus. Kai kas manipuliacijas vadina plenariniais posėdžiais. Ir aš šioje vietoje darsyk kviečiu jus savęs patikrai: ar tikrai žinote, kas yra „plenarinis“?
Plenarinis – reiškia bendras. Bendrai mes visi – tik pacientai, norintys geros ir teisingos medicininės priežiūros. Mes patys žinom, kad tos saldžiosios bandelės su cukraus perviršiu – tikrai ne mums. Bet Sveikatos apsaugo ministerija, jau ketvirtąsyk tuos cukraus gramus skaičiuojanti, niekaip nesuskaičiuoja pinigų slaugutės ar daktaro atlygiui. Tiesa, bando. Bet po kiekvieno skaičiavimo praneša, kad nežinoma, nuo kada įstatymų pataisos bus priimtos. Aiškinama, kad PSD mokesčiai gyventojams turi būti skirtingi. Tačiau, kaip jie turi skirtis – nepranešama. Nes nesutariama. Po daugybės diskusijų prieita prie išvados, kad dabartiniu metu gydytojams būtinai reikia laikinųjų kompensacinių priedų. Bet jų veikimo mechanizmas – neišaiškintas.
Dar Vyriausybė praneša, kad būtina nedelsiant nustatyti PAASP paslaugų metinę bazinę kainą. Na, jei būtina, tai bandom! Bet – kas turi nustatyti? Iki kada būtina nustatyti? Ir kas, po galais, tas PAASP?
Paaiškinsim: PAASP - tai pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Bet net ir tada, kai internetas jums praneš, kas yra metinė bazinė paslaugų kaina, lengviau nepasidarys: tiesiog jums pasirodys, kad šalia Draudimų ministerijos kuriasi dar viena – Abriaviatūrų ministerija.
Arba mes jau seniai nepastebim slaptai Lietuvoje dirbančios Ezopo kalbos ministerijos.
Todėl pasukim apmąstymus daug paprastesne ir visiems supranta kryptim. Ton pusėn, kur nėra jokių abriaviatūrų, akchrostikų ar pono Ezopo kalbų.
Taigi.
Vieną gražią rudens dieną (vasarą nebesuspėsim) kantrybė gali ir nutrūkti. Todėl mūsų (pacientų) pareiga padėti daug darbo turintiems medikams: mes norime jiems priminti, kokie gi būna streikai, ir kokią jų rūšį daktarai bei sesutės galėtų pasirinkti.
Streikas darbo vietoje. Triukšmas nuo tokio streiko būna pats didžiausias. Mat iš pažiūros – viskas tvarkinga: gydytojas sėdi kabinete. Tik – nedirba. (Vadinasi, jo negalima atleisti už neatvykimą į darbą).
Piketo streikas. Daktarai su sesutėmis ir slaugutėmis neskuba į kabinetus. Jie su plakatais ir šūkiais susirenka ties gydymo įstaigos durimis ir neįleidžia į vidų streiklaužių: tų, kurie be galo nori gydyti už patį mažiausią atlyginimą.
Darbo kokybės ribojimas arba itališkas streikas. Visas medicinos personalas dirba tiksliai pagal instrukcijas. Nė vienas pacientas nepriimamas be eilės. Kiekvienam ligoniui skiriama tiek laiko (ne daugiau ir nemažiau), kiek ir nustatyta.
Svarbių darbuotojų streikas. (Man jis patiktų labiausiai, nes parodytų, kas gi yra čia ir dabar svarbiausias). Taigi, streikuotų, pavyzdžiui, poliklinikos registratorės. Ir paimk dabar, kad nori ligos istoriją! Ir visos e.sveikatos išlaidos čia būtų, kaip ant delno!
Mūšio streikas. Na, jo gal neprireiks. Nes kovoti tektų su tvarką bandančiais įvesti būriais. Tikėkimės, kad neprireiks.
Smagus būtų ir įspėjamasis streikas. Kai, pavyzdžiui, kas valandą darbas būtų nutraukiamas dešimčiai ar penkiolikai minučių. Tiesa, žinios iš kai kurių poliklinikų rodo, kad jis jau vyksta. Tik vadinamas kitaip - „kavos streiku“.
Na, ir dar streikai gali būti solidarumo. Jei prie medikų prisidėtų aukštųjų mokyklų dėstytojai.
Dar gali būti - nors Lietuvoje tai ir negirdėta –
vartotojų streikas. Kai viskas idealu ir tvarkinga. Ir kai gydytojai maloniai šypsosi, ir kai vaistinėje viskas pigu, bet – nė vieno paciento (nes jie streikuoja), nė vieno vaistų pirkėjo! Ir tokia svajonė – ne streikas: jos – neuždrausi!
O streiką uždrausti Lietuvoje – daug paprasčiau nei sekmadienį alaus nusipirkti: jei įstatymus pastudijuosite (prieš streiką tai būtina), tikrai atsiremsit į baudžiamąją teisę. Bet skaitykite įdėmiai: rasit gi tą vietą, kurioje streikuoti draudžiama tik skubiosios pagalbos daktarams.
Žinoma, Seimo nariai protestuos. Įrodinės priešingai. Ir jei taip atsitiks, mes jums patarsime pacituoti ne parastą ir ne eilinį Seimo narį. Štai, ką pasakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas: „Esame nusivylę destruktyviais politikų sprendimais ir nepateisinamu melu. Iš Vyriausybės sulaukiame tik neveiksnių darbo grupių įkūrimo ir pažadų apie reformą. Todėl imsimės aktyvaus protesto.“
Viskas žodis žodin. Tik štai bėda: seniai tai buvo pasakyta. Tuomet, kai ponas V.Bakas pats dar Seime nebuvo. Jis tuomet vadovavo vienai lietuviškąjai profesinei sąjungai.
Bet iš dainos žodžių neišmesi.
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: