Šis rašinys skirtas tik turintiems vaikų ar anūkų. O starte – medicininės žurnalistikos pradžiamokslis: kai postringauji ir filosofuoji apie vaikų sveikatą, būtinai ką nors naudingo (arba bent negirdėto) turi pasakyti ir jų tėvams. Arba seneliams. Tuomet tikslinis adresatas geriau pasiekiamas, o jei pasiseka – rašinys kur nors, kieno nors dar ir pacituojamas.
Taigi. Visai gali būti, kad ta kūdikėlio nenužiūrėjusi ir iš šešto aukšto jam iškristi leidusi auklė Tuo Metu „vartė“ išmanųjį telefoną. Bet ji nepasakys. Ir tai nėra joks kaltinimas - tik prielaida. Bet ar nuo to kam nors lengviau?
Apie telefonus kalbam. Tuos mobiliuosius įrenginius, kurių šiandien pasaulyje jau yra 3,5 milijardo. Kaip keista bebūtų, tų išmaniųjų turime pusantro karto daugiau nei vandeniu nuplaunamų tualetų. Todėl nieko nebestebina Vilniaus vaizdelis (pats mačiau), kai kniaukiančiam ir vežimėlyje besimuistančiam – dar savarankiškai nevaikštančiam! – sostinės piliečiui mama į lopšį įdeda mobilųjį telefoną. Kniaukimas liaujasi...
Gal nepagarbiai čia aš apie kokį būsimą ministrą ar net prezidentą: gi nežinia, kas išaugs? Bet toji mamytė sako, kad būtent taip atžalą supažindina su pasauliu. Girdi, išmanieji plečia kūdikio akiratį. Ir dar priduria, kad apie mobiliųjų įrenginių naudą vaikams skaitė net lietuviškoje spaudoje. Patikrinau.
Išties, 2010–aisiais vienas lietuviškas tinklalapis į rašinį apie mobiliuosius telefonus įspraudė ir citatą iš Didžiosios Britanijos svetainės „telegraph.co.uk“. Štai ji:
„...bandymai ir jų rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog mobiliųjų telefonų skleidžiamas spinduliavimas gali TEIGIAMAI (raides padidino H.V.) veikti atmintį ir net panaikinti Alzhaimerio ligos padarinius“. Kitame straipsnyje – jis buvo rašytas 2012–aisiais - taip pat remiamasi užjūrio profesoriumi: girdi, kažkoks mokslinčius G.Ardashas iš Pietų Floridos universiteto teigia, jog „...ilgą laiką naudojantis mobiliuoju telefonu smegenų veikla gali pagerėti...“. Frazės yra. Bet įrodymų – jokių. Kapstausi, ieškau dar, ir, žinoma, randu. Laikraštis „Kauno diena“, 2018-ųjų vasaris: „Nors mitas apie telefonų išprovokuotą smegenų vėžį yra gajus, - rašo laikraštis, - bet mobilaus ryšio vartotojų nuo to nemažėja“. Ir dar priduriama, jog mobiliųjų spinduliuotė yra gerokai mažesnė už tą, kurią gauname, kai šviečiame plaučius.
Šioje vietoje rašinys turėtų jau ir baigtis. Turėčiau pasakyti, kad – jei jau rezultatai tokie geri - plepėkite iki soties. O naktį mobilųjį vietoje pagalvės galite pasikloti.
Bet gi lietuviais esame mes gimę! Ir todėl dar dešimt (arba šimtą!) metų diskutuosime apie tai, kad – kava ar arbata? Sviestas ar margarinas? Bulvės ar ryžiai? Gazuotas vanduo ar vanduo iš čiaupo? Nenurimsim! Nes pagrindo nerimui turim. Nes mūsų profesoriai mano kitaip, o populiariausieji Lietuvos tinklaraščiai labiau mėgsta ne raminti, o gąsdinti.
Pirmoji į akis papuolusi lietuviško portalo antraštė nenustebino: ji skelbė, kad mobilus (o tuo labiau – išmanus) telefonas yra daug pavojingesnis, nei... rūkymas. Kitas sveikatinimui skirtas rašinys taip pat tiesiai šviesiai rėžė: „Jei kasdien mobiliuoju šnekėsite po dvi valandas, tikimybė susirgti smegenų vėžiu padidės 270 procentų!“ Autoritetai linksi galvomis. Pritaria. Radiofizikas akademikas profesorius Jonas Grigas aiškina: „Mobiliųjų telefonų mikrobangos sutampa su mūsų ląstelėse vykstančiu vandens molekulių judėjimo dažniu. Todėl lengvai įsiskverbia į mus. Ląstelės tarsi prakiurdinamos. Be to, jose nelieka kalcio...“
Jei jums profesoriaus žodžiai pernelyg sudėtingi, sugrįžkite prie šio rašinio autoriaus patarimo: prieš keletą sakinių gi teigiau, kad nebus didelės nuodėmės, jei net net naktį po pagalve mobilųjį laikysit. Bet - turiu atsiprašyti: Lietuvos medicinos autoritetų pozicija yra visiškai priešinga. Štai citata: „Po pagalve – net jei nustatytas žadintuvas – telefono laikyti jokiu būdu negalima! Ir nesvarbu, kad budėjimo režime jis nespinduliuoja. Aparatas vis tiek su bazine stotimi kas 5-15 minučių susisiekia, pranešdamas, kur yra. Jei padėsite jį šalia lovos ant grindų - poveikis sumažės šimtus kartų...
...Ir beveik jau pamiršome, kad rašinys skirtas tik turintiems vaikų ar anūkų. Kaip keista bebūtų, kuomet prašnekame apie vaikus, beveik idealiai sutampa ir užsienio, ir Lietuvos specialistų žodžiai. Todėl ir pereiname prie abipusiškai teisingų patarimų.
To paties akademiko Jono Grigo žodis, skirtas seneliams ir močiutėms: „Jei senoliai yra protingi, jie neturėtų su metų ar dviejų kūdikiu „guguoti“ mobiliuoju telefonu. Tam tiks tik laidinis telefonas su saugiomis akustinėmis bangomis.“ Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras prieš pusantrų metų paskleidė tėveliams žinotiną tarptautinę informaciją apie Švedijoje atliktus tyrimus: jei mobiliuoju kalba vaikai iki 5 metų – smegenų vėžio rizika padidėja 350 procentų. Jei amžius 5-10 metų – 220 procentų. Vyresniems nei 10 metų – 47 procentus.
CNN transliavo JAV gydytojos psichoterapeutės Jean Twenge interviu. Štai faktai apie vaikus, kurie naudojosi mobiliaisiais: vienas iš penkių turi psichikos problemų, 43 procentais išaugo paauglių depresija, per trejetą metų 200 procentų išaugo savižudybių skaičius 10-14 metų amžiaus grupėje.
Ir keletas faktų iš LSMU tyrimo, atlikto Lietuvos mokyklose. 64 procentai mokinių neįsivaizduoja gyvenimo be telefono. Ypač kenkia ilgi pokalbiai. Nustatyta, kad daugiau, nei 30 minučių (čia – vieno pokalbio trukmė) kalba 17 procentų berniukų ir net 40 procentų mergaičių.
Skaičių ir patarimų tėvams turime daug. Bet galėtų užtekti ir vieno: tik 12 procentų Lietuvos paauglių yra girdėję apie mobilaus ryšio bangų pavojus.
Rašinio pradžioje pateikiau vienokius faktus, o gale – kitokius. Kodėl taip elgiuosi? Todėl, kad prisiminiau seną pasakojimą, kuris pavadinime įvardintas. Apie varlę, įdėtą į šalto vandens puodą. Po tuo puodu vos ruseno maža ugnelė, o vanduo šilo taip lėtai, kad varlė tų vis kylančių laipsnių net nepajautė. Tiesiog – ėmė ir išvirė! Siūlau paieškoti analogijų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: