Nors pernai rugsėjo pabaigoje priimtame įstatyme akcentuotas vaikas, tačiau realiai dėmesys koncentruojamas į institucinę pertvarką, kuri tarsi savaime turėtų garantuoti vaiko gerovę. Kita vertus, nors Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktoje pertvarkos programoje buvo akcentuotas administracinės naštos mažėjimas, dabar, priešingai, biurokratinis aparatas didinamas: kuriami nauji struktūriniai padaliniai regionuose su dviem vadovų pareigybėmis ir komunikacijos specialistu, o skyriams numatomi tik vienas ar du darbuotojai.
 
Kol kas neaiškus ir darbų pasidalinimas tarp savivaldos bei centrinės institucijos, neapibrėžtas mobilios komandos darbas ir jos komunikavimas su atvejo vadybininku ir pačia savivaldybe. Dar blogiau tai, kad teisiškai nesureguliuoti savivaldos ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus santykiai: pastarasis, nors ir nepavaldus savivaldai, rašys teikimą savivaldybės administracijos direktoriui dėl laikinosios globos nustatymo vaikui, ir, nors savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai sprendimo priėmime nedalyvaus, vis dėlto, jeigu paaiškės, kad sprendimas dėl vaiko laikinosios globos nustatymo buvo netinkamas, būtent jam teks atsakomybė ir žalos atlyginimas.
 
Taigi bent kol kas situacija atrodo tragikomiškai: sprendimą dėl vaiko paėmimo priima Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsakymą pasirašo savivaldybės administracijos direktorius, globos priežiūrą vykdys neaišku kas (gal pats Vaiko teisių apsaugos skyrius, o gal savivaldybė), o jau globos panaikinimo klausimą vėl spręs Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Kol kas neaiškus ir finansavimo klausimas: savivaldybės šiuo metu jau teikia taryboms tvirtinti rajonų 2018 metų biudžetus, kuriuose lėšos įstatyme numatytiems darbams nėra numatytos.
 
Deja, priešingai, nei nuolat kartoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ryšių su visuomene specialistai, vaiko teisių apsaugos sistemos ilgamečiai darbuotojai tvirtina, kad tokiai didelei reformai nėra tinkamai pasiruošta, ji vykdoma labai skubotai, neturint poįstatyminių aktų, neišsprendus funkcijų pasidalinimo tarp centrinės institucijos ir savivaldos, negalvojant apie pasekmes vaikui, kurio interesams, sakoma, atstovaujama.