Bėga indėnas nuo žmogėdrų ir galvoja: „Na štai, jau viskas“. Tačiau vidinis balsas jam sako: „Dar ne viskas, dar, kaubojau, gali į medį įlipti.“ Įlipo į medį. Bet šiuolaikiniai žmogėdros atsinešė pjūklą ir ėmė medį pjauti. „Dabar tai jau viskas“, – pagalvojo indėnas. Bet vidinis balsas jam sako: „Dar ne viskas, gal nepavyks jiems medžio nupjauti...“ Bet pjovė, pjovė ir nupjovė! Kartu su medžiu krisdamas indėnas pagalvojo: „Na, dabar tai jau tikrai pabaiga.“ Sekundėlę patylėjęs, vidinis balsas jam pritarė: „Jooo, atrodo, kad tikrai jau pabaiga...“
Neišgyvenkit, jei ir jums nelabai juokinga. Nes, ne apie humoro jausmą mes šiandien, o apie... vidinį jūsų balsą.
 
Sąvoka sudėtinga. O gal tik atrodo sudėtingai? Prisimenate, kaip ieškojote raktų? Tarsi tylomis. Bet „atsukit juostelę“ atgal: ką tuomet sakė jūsų vidinis balsas? Per akimirksnį jis jus pirmiausia vėpla išvadino. Paskui subarė, kad per metus taip ir neišmokote raktų ton pačion vieton dėti. Paskui dar spėjo ir pasigailėti: tiek darbų, tiek rūpesčių, negi raktai svarbiausi? O jei tą atsuktąją „įvykių juostą“ detaliai šifravote, tai, be abejo, suradote, kad tas vidinis balsas ir keiktis moka (nelietuviškai!) ir svarbiausia, kad jis tarsi orakulas projektavo tolesnius veiksmus: kaip atsiprašinėsite pavėlavęs ir netgi tai, kaip vėlavimą teks kompensuoti – buteliu arba saldainių dėžute. Bet... raktai atsirado, vėluoti nereikėjo ir vidinis balsas suskaičiavo, kad sutaupėte pinigus, kuriuos jau buvote paskyręs „kompensacijai“. Visa tai truko gerokai trumpiau, nei jūs šias eilutes skaitėte: tik 6-8 sekundes.
 
Nuo šiandien gal atkreipsit dėmesį, kaip tas vidinis balsas ir kitose situacijose jus „vairuoja“. (Kabučių turbūt ir nereikėjo).
Penktadienio ryte jūsų laukia nelengvas pokalbis su tiekėjais. Akis į akį nesusitiksite: reikalą spręsite telefonu. Apgalvojote nemalonų sutarties nesilaikantiems pirmąjį sakinį ir net savo balso toną. Nuspręsta? Anaiptol! Vidinis balsas visą vakarą įvedinėjo korekcijas: „Ne taip! Tokiu tonu nieko nepasieksi. Ir tas pirmas sakinys turėtų būti malonesnis. Neišsiduok, nesiožiuok. Gal situaciją pernelyg sudramatinai? Geresniu pasirodydamas, situaciją lengviau suvaldysi.“
 
Geros tos korekcijos ar nelabai? Žinoma, geros. Nes vyko nebyli diskusija su pačiu protingiausiu pasaulyje pašnekovu – pačiu savimi. Ir forma gera: pokalbis. Jei būtumėte primityvesnė asmenybė, primityviau ir elgtumėtės. Gal net pirmuosius telefoninio pokalbio sakinius iš anksto ant lapelio užsirašytumėte.
 
Pirmasis situaciją į rūbą įvilkti pabandė Rene Dekartas. Šis 17 a. matematikas ir filosofas, matyt, buvo minimalistas: jam pakako tris žodžius ištarti. Ir tie žodžiai –„Mąstau, vadinasi, gyvenu“ – keliauja per šimtmečius. Tiesa, į juos net tada, kai gatvėje sutinkame su savimi kalbantį vienišių, neįsigiliname. Dėl dviejų priežasčių: arba neturime laiko, arba manome, kad praėjo žmogus su... sutrikusia psichika.
Tai ar iš tikrųjų mes kalbame su savimi? Gal čia tik kokia dėmesio neverta mūsų psichikos ypatybė? (Jai taip pat neturime laiko). O gal liga?
 
Tyrinėjantys mūsų sąmonę teigia, kad pasąmonėje kiekvienas, net pats primityviausias žmogutis, dalyvaudamas diskusijoje su savimi ras atsakymą į pačius sudėtingiausius klausimus. Pritariu: nes žinau, jog lengva atsirinkti, kai turi iš ko rinktis. Bet gal nepritariu? Nes gausybėje pasirinkimų yra lengviau pasiklysti nei, pavyzdžiu, tarp dviejų ar trijų. Ieškome ištakų ištakose, t.y. vaikystėje.
 
Jaunesnis, mažamečių vaikų turintis skaitytojas pameluoti neleis: tie mažutėliaičiai, niekuomet negirdėję apie jokias psichologija ir lingvistikas, vos keliolika žodžių išmokę jau kalbasi su savimi. Kuo vyresni tampa, tuo labiau su savimi ginčijasi.
 
Užduotis abejojantiems: pabandykite bet kurį šio rašinio sakinį perskaityti be vidinių (tylomis neištartų) komentarų. Nepavyks. O jei sakote, kad pavyko, nieko nežinote apie... subvokalizaciją. Žinau, kad į žinynus lįsti tingėsite, tad pasitelkiu painų aiškinimą: garsas, kurį skaitytojas girdi viduje savo galvos – subvokalizuoja – prasiskverbia per psichinius procesus, generuojant kalbą. Bet ne iš tikrųjų sujudina kalbos raumenis ar sukelia garsus. Skaitytojai klausosi rašytinės kalbos, tarsi patys kalbėtų garsiai. Ir tai, ką jie „girdi“, iš tikrųjų yra jų pačių balsiai, sakantys... rašytojo žodžius. Bet sako juos tyliai... (Ačiū, kad nepabėgote. Bet ne tiek gerb. skaitytojui dėkoju, kiek jo vidiniam balsiui, sakiusiam: „Dar nepabėk, ištverk! Jei pasiseks, galbūt ką nors įdomesnio sužinosi...“)
 
Vidinis autoriaus balsas liepia į vidinį skaitytojo pageidavimą atsižvelgti: įdomybė.
JAV bendrovė „Sierra Nevada Corporation“ pranešė, siekianti Pentagono finansavimo naujos kartos mikrobangų ginklui kodiniu pavadinimu MEDUSA (Mobing Excess Deterrent Using Silent Audio). Ginklas, paremtas garso efektu: mikrobangų impulsai įkaitina smegenų audinius, sužadindami žmogaus galvoje virpesius, kuriuos klausos nervai identifikuoja, kaip garsus. Kankinamai sudėtinga. Todėl dabar – suprantamesni vidinio balso aiškinimai.
 
Žmonėms įprasta kalbėtis su savimi, nes mes esame vienintelė rūšis, turinti kalbos dovaną. „Vidiniai pokalbiai“ yra būtini bet kokiai savarankiškai veiklai. Mes pasitariame su savimi – dirbti ar ilsėtis. Juodos ar baltos duonos nusipirkti. Šitą ar kitą knygą skaityti.
 
Ir pats metas prie pavadinimo sugrįžti. Manau, kad ne vienas mūsų – nesvarbu, ar tikintis ar ateistas – kada nors yra pasakęs, jog, matyt, gimė po laiminga žvaigžde. Nes neįsėdo į tą nukritusį lėktuvą. Nes kažkodėl tądien pasirinko ilgesnį kelią, kuris vėliau pasirodė saugesnis.
 
Jei pakalbėsite su tais laimingaisiais, tikrai išgirsit apie nuojautas, dvejones ir vidinius balsus, liepiančius elgtis taip, o ne kitaip. Bet! Pasirodo, net 70 procentų nelaimingųjų (tų, kuriems vidinis balsas šnibždėjo, tačiau jie jo neklausė ir dėl to bėdon pateko) į savo vidų žiūri ne nuosavomis, o priešų akimis. Nuvertina save. Kritikuoja. O su antruoju savuoju „aš“ į pokalbius ir diskusijas nesileidžia.
 
Kodėl turėtume leistis? Todėl, kad jis padeda mums rasti (ir raktus, ir kojines, ir... reikalingus žmones); nustumdamas šalin bereikšmius dalykus, jis leidžia susikoncentruoti ties vertybėmis; vidinis balsas stiprina atmintį; jis padeda susigrąžinti savikontrolę ir pagerina mūsų savivertę.
Abejonė: o gal jūsų vidinis balsas turi kitą vardą? Gal jis yra Tikrasis Angelas Sargas?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!