Taigi: ragus nuleidęs stirninas imasi šeimyną ginti. Ir – nors dar tebesate švelnios širdies ir jautrios natūros – liūtas jau jums pasirodė kažkoks nupiepęs. Todėl prisimerkiate ir žiūrite toliau. Nes dar nedingo jūsų tikėjimas grožio ir gėrio pergale.
Ties šia tema šiandien ir apsistosim. Nes situacija gyvūnų pasaulyje – kai žolėdžių banda užpuola plėšrūną (o ne atvirkščiai) - vadinasi dabar ir jums jau girdėtu žodžiu. Tai – mobingas.
 
Prieš keturiasdešimt metų užgimęs terminas pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Jau ir disertacijų parašyta. O straipsnių - begalė. Ir Seime apie tai bandyta šnekėti (žinoma, kaip visada – be rezultatų). Ir dar: mokslininkais save įvardinantys jau nustatė, kad yra net 45 mobingo rūšys. Bet – tegu ir šimtas tų rūšių būna – mes neigiame ir neigsime, kad sisteminis ujimas bei profesinė įtampa vienoje iš LT ligoninių prisidėjo prie jauno mediko savižudybės. Įrodyti neįmanoma. Todėl platinama nesantaikos šeimoje versija.
 
Prisiminkim tą žolėdžių formuluotę: kai banda užpuola. Ir po šių žodžių atsisukim į šalia dirbančius. Kolegos? O gal tik tos pačios bandos nariai?
- Tik jie ne žolėdžiai, - sako panelė Rūta. – Daug blogiau...
(Nedidelis ekskursas: su panele Rūta – vienoje didelėje Vilniaus ligoninėje dirbančia slaugytojos padėjėja – susipažinau savo iniciatyva: tuomet, kai socialinio tinklalapio puslapyje perskaičiau apie didelį jos nuovargį. Gal ir nekreipčiau dėmesio, jei ne tas vienas sakinys: „Vis dažniau galvoju apie savižudybę...“ Po tokios viešai pareikštos minties ėmiau tuos „svetimus laiškus“ – visai ne man skirtas žinutes – skaityti.
Nustebino draugų (jos draugų) reakcija: tik dvi žinutės. Ir abi štai tokios: „Visos mes šiame darbe patiriame ir toliau patirsime tą mobingą. Reikės prie jo priprasti...“

Dabar pastraipa, kuri nėra skirta medikams: ji - ligoniams, manantiems, kad apie slaugytojos padėjėjos pareigas tikrai viską žino. Ligonio prausimas ir pavartymas – taip. Patalynės keitimas – taip. Plaukų priežiūra – jau nustebote? Ir akių priežiūra! O be maitinimo kas dar? Mokymas vaikščioti (jei reikia). Pagalba geriant vaistus. Skysčių pusiausvyros sekimas. Pokabis su pacientu ir jo artimaisiais (tai taip pat darbo taisyklėmis numatyta). Ir dar pagalba pacientui tualete. Ir dar tai, kas į galvą jums neatėjo: mirusiųjų sutvarkymas. Pareigybinėje instrukcijoje įrašyta net priežiūra ir pagalba vemiančiam pacientui. Iš viso daugiau kaip 40 punktų. Ir klausimas slaugytojos asistentei Rūtai: kiek šiandien, prieš mūsų pokalbį, ligonių teko prižiūrėti. Atsakymas: dviese prižiūrėjom penkiolika.
 
Tai tiek apie krūvį. Dabar – apie bendravimą ir vieną keistą instrukciją. Sesutė, su kuria pamainoje padėjėja Rūta dirba, paprašė iš procedūrinio atnešti vaistus. Kodėl gi ne? Tačiau, kuomet vyresnioji pamatė – triukšmas didžiulis. Nes, pasirodo, pagal vidaus taisykles, slaugytojos padėjėjai į procedūrinį kabinetą kojos kelti nevalia.
- Ir nekelčiau, - sako Rūta. – Bet tame pat kabinete ant sienos kabo ir paskyrimai ligoniams: o juos privalau žinoti. Tad kojos lieka koridoriuje, o aš, kaklą ištempusi – stengiuosi įžiūrėti, kas ten ant sienos parašyta.
 
- Galėtumėte tokius nedidelius nesusipratimus kada nors ramiai, kavą gerdamos, aptarti, - sakau Rūtai. O ji šypsosi. Nesuprantu, kodėl.
- Negalim kartu su sesutėm ar slaugėm kavos gerti, - sako ji. – Pas mus viskas kastomis – kaip Indijoje – suskirstyta. Į personalo poilsio kambarį kavą nešasi tik jos. O mums ir sanitarėms pirštu parodoma į koridoriaus galą: gerkite ant palangės puodelį pasidėję. Ir jokių jums poilsio kambarių, nes dar minkštasuolių užsimanysite!
- Na, tokia tvarka gal į statutus neužrašyta? Gal koks skyriaus vedėjas imtųsi problemą spręsti?
 
- Gal geriau aš apie Kalėdas papasakosiu, - nukreipia kalbą slaugytojos padėjėja. - Kaip visada šventę paminėjome atskirai nuo sesučių. Kartu su sanitarėmis. Tačiau po to daktaras-rezidentas keletą kartu su juo dirbančiųjų pakvietė į kitą vakarėlį. Su džiaugsmu sutikau. Bet neilgai džiaugsmas tęsėsi: vos mane išvydusios kitos viešnios – slaugės ir sesutės – iškart nutilo. O viena tiesiai šviesiai paklausė: o ką šitoji normalioj kompanijoj daro? Apsiverkiau...
Naujajai pažįstamai – slaugytojos padėjėjai Rūtai - tiesiai žeriu:
- Gal visai be reikalo socialiniame puslapyje rašėte apie nuoskaudas, savižudybės link vedančias? Nėra gi situacija nei žiauri, nei tragiška, nei nepataisoma. O apie bendravimo bėdas gi pasišnekėti galima. Ir apie „kastas“. Ir apie tas keistas procedūrinio kabineto taisykles. Jei pradėtumėte vieni su kitais kalbėti, situacija tikrai pasikeistų...
 
Po šitokių žodžių jauna ir simpatiška panelė Rūta - vienoje didelėje Vilniaus ligoninėje dirbanti slaugytojos padėjėja – nuliūsta. Ji ima prašyti, kad nerašyčiau gydymo įstaigos, kurioje dirba, pavadinimo. (Pirminiame variante buvome numatę tai parašyti. Bet – kuomet pradėjau teigti, kad ir mano pašnekovės poelgiai bei kai kurie tekstai taip pat turi mobingo požymių -  panelė Rūta ėmė ir įsižeidė).
Bet mes nesusipykom. Kavos išgėrėm. Pakalbėjom ir atsisveikinom. Bet spręsti, kuri gi pusė yra teisi - palieku „Lietuvos sveikatos“ skaitytojams.
 
Vardan objektyvumo: pastarieji panelės Rūtos tekstai dabar jums bus „išguldyti“ tiksliai pagal diktofono įrašą.
- Ne darbas baugina, o tie, su kuriais tenka dirbti. Jos (slaugytojos) mums (padėjėjoms) net paciento duotos šokolado plytelės pavydi...
- Žviegė ir rėkė ant manęs vyresnioji per visą skyrių. O aš gi nieko blogo nepadariau, tik BIŠKĮ pramiegojau...
- Kai BIŠKI po septintos valandos atėjau į darbą, mane su šūdais maišyti ėmė. O kitos mergos kažkodėl manęs nepridengė...
- Per baliuką paklausė „Ką, ir tu čia?“. O kai ligonis apsišika, tai tada jau aš...
Dabar – ilgai nemąstęs – parašysiu pabaigą. Ji tokia: slaugytojos padėjėja Rūta mokosi. Už kelių mėnesių jau gaus slaugytojos diplomą. Dar už pusmečio dirbs Vokietijoje. 
Lietuvoje tuo metu gydytojų dar bus. O slaugytojas vešimės iš Ukrainos. Turbūt.

 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!