Neseniai buvo paskelbta, jog nuo 2030 m. sausio 1 d. proto negalią ar psichikos sutrikimų turintys žmonės nebegalės būti siunčiami į valstybines globos įstaigas, kadangi jie turi gyventi ir visas reikalingas paslaugas gauti savo bendruomenėse. Tai yra apibrėžta ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnyje. Taip apsisprendė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o šiam procesui užtvirtinti bus pasirašomas moratoriumas. Atrodo viskas gerai, bet žmonės, turintys proto negalią ar psichikos sutrikimus turi teisę gyventi savarankiškai jau dabar, o ne po 12 ar daugiau metų. Vėl matoma reformų imitacija ir jokių sisteminių pokyčių nevyksta.
Deinstitucionalizacija, kas yra tvarus perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, jau prasidėjo 2014 m., tačiau vyksta labai lėtai – alternatyvos institucinei globai savivaldybėse vystomos vangiai, trūksta supratimo, kompetencijos, visa apimančios strategijos. O šiuo metu šis procesas virsta net į atvirkštinį – reinstitucionalizaciją, kai kuriamos naujos, nors ir mažesnės įstaigos, t. y. nebe 400 žmonių viename pastate šalies užkampiuose, bet 40 ar mažiau, o tai iš esmės nieko nepakeis, kadangi neįgalieji ir vėl lieka sugrupuoti, apgyvendinti drauge atskiruose namuose vien todėl, kad turi kažkokią negalią, taigi atskirtis ir vėl tęsis.
Gyventi savarankiškai reiškia laisvę ir teisę pasirinkti kaip, kur ir su kuo nori gyventi bendruomenėje, ir, esant poreikiui, gauti reikiamą pagalbą. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas yra išaiškinęs, kad maža įstaiga irgi yra institucija, todėl savarankiškas gyvenimas yra užtikrinamas asmeninio asistento ir prieinamų visuotinų paslaugų pagalba. Asmeninio asistento paslauga taip pat įvardijama kaip esminė priemonė, įgyvendinant globos įstaigų pertvarką ir kuriant savarankiško gyvenimo bendruomenėje prielaidas.
Pavyzdžiui, Latvijoje jau 5 metus žmonės su negalia gali pasinaudoti viena pagrindinių savarankiško gyvenimo pagalbos priemonių ir savivaldybės rūpinasi darbo užmokesčiu asmeniniams asistentams. Švedija jau nuo 1994 m. yra reglamentavus asmeninio asistento paslaugą, o tai buvo pagrindinis deinstitucionalizacijos proceso veiksnys, tad šiandien ten gatvėje per 5 minutes gali išvysti 5 žmones su negalia.
Valstybė skiria tiesiogines išmokas žmonėms su negalia ir jie patys disponuoja jiems skirtais pinigais bei atsiskaito su asmeniniu asistentu; taip pat pateikia ataskaitas, jog skirti pinigai buvo panaudoti asmeninio asistento pagalbai. Lietuvoje žmonės su negalia tokios galimybės vis dar neturi, todėl mes jų gatvėje pamatome vos vieną kitą. Bet juk Lietuvoje gali būti taip pat, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, tereikia greitesnių ir tikrų sisteminių pokyčių, o ne jų imitacijos.
Vienintelė Lietuvos savivaldybė – Alytaus miesto savivaldybė – jau ruošiasi savarankiškai imtis sisteminio pokyčio, t. y. asmeninio asistento paslaugos teikimo. Šiai priemonei numatytos lėšos iš savivaldybės biudžeto. Paslaugos teikimas bus organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairių patvirtinimo“. Pagirtinas žingsnis, tik norisi tikėti, kad procesas bus įgyvendintas, remiantis naujomis asmeninio asistento veiklos gairėmis, kuriose asmeninio asistento pagalba apibrėžiama kaip namų ir viešojoje aplinkoje (palydint ir komunikuojant) individualiai asmeniui teikiama pagalba, padedanti įgalinti asmenį būti savarankišką ir užtikrinanti svarbiausias asmens gyvybinės veiklos funkcijas (asmens higiena, mityba, judumas/ mobilumas; socialiniai santykiai ir aplinka), o ne remiantis senąją tvarka (pagal socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus), kai pagalba yra ribota ir neindividualizuota, ir žmogus su negalia negali pats pasirinkti kada, kur ir kaip jos reikės, ir kas ją suteiks.
Taip pat mūsų piliečiai dar neatskiria socialinio darbuotojo nuo asmeninio asistento. Suprantama, kadangi ši pagalba mūsų šalyje dar nereglamentuota. Todėl svarbu pabrėžti, jog socialinis darbuotojas yra socialinių paslaugų sistemos dalyvis, vadinasi, vykdo institucijų numatytas funkcijas ir įgyvendina jų tikslus. Kai asmeninis asistentas yra negalią turinčio asmens žmogaus teisių dalis, vadinasi jis, negalią turintis asmuo, renkasi asmeninį asistentą, atitinkamai, apibrėžia asmeninio asistento vaidmenį ir nustato tikslus. Taip pat yra su finansavimu: socialiniam darbuotojui atlyginimą moka socialinių paslaugų institucija, o asmeniniam asistentui – negalią turintis žmogus iš jam skirto biudžeto – „krepšelio“, kuriuo jis laisvai disponuoja pats.
Taip apibrėžiamas asmeninis asistentas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 5-ajame bendrajame komentare. Norisi visiems piliečiams priminti, jog šią konvenciją Lietuva yra ratifikavus 2010 m. ir nuo tada yra įsipareigojusi perkelti jos nuostatas į valstybės teisinę bazę, ir taip skatinti ir įgyvendinti neįgaliųjų teises. Tačiau minėtos nuostatos į strateginius šalies dokumentus perkeliamos lėtai, neefektyviai, procesas stringa. Reglamentavus asmeninio asistento pagalbą Lietuvoje, atsirastų viena iš socialinės įtraukties arba pagalbos savarankiškam gyvenimui priemonių.
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: