Virusas yra skaičiai. Keliose šalyse? Kur daugiausia? Kiek per parą? Jei niekas nebeserga, taip pat yra skaičius: nulis. Bendrapiliečiai skaičiuoja dienas nuo karantino pradžios. Verslininkai skaičiuoja nuostolius. Ministras Pirmininkas skaičiuoja, kiek pasiskolino. (Galėtų ir neskaičiuoti: skolas grąžinti tikrai reikės jau ne jam. Bet skaičiuoja. Nes skaičiai bus reikalingi rinkiminėse kalbose).
Taksistai tebeskaičiuoja nevažiuojančius. Lėktuvų šeimininkai – neskrendančius.
Ir dar skaičiuoja duobkasiai. Tik nemanykit, kad pelną – nuostoliai ir čia. Nes, jei virusas jūsų artimąjį pargriovė, įprastų 200 eurų už duobę niekas nuo jūsų nenuplėš: urną laidoti – tai ir kasti mažiau, ir jau minus šimtas eurų. Nes už mažą duobelę dviejų šimtų prašyti nedrąsu. Kol kas. Bet mes gi ne apie duobkasių vargą susirinkome pakalbėti: graudulingoji įžanga tik smagiai atvedė į dar graudulingesnę potemę: kas gi buvo tas pirmasis Lietuvoje nuo koronaviruso miręs? Kodėl jo vardo nežinom? Kodėl jo urnos, sienoje įmūrytos, neaplankom ir pagarbos nepareiškiam?
Nenoriu sugroteskinti mirties. Bet į mano norus niekas neatsižvelgia: atvertęs bet kurią žiniasklaidinę lentą - noriu to ar ne – esu priverstas sekti dideliais spalvotais skaičiais užrašytą statistiką. Todėl skelbiu: dabar, kai pradedu šį rašinį, pasaulyje nuo koronoviruso jau yra numirę 344.550 žmonių. Lietuvoje – 63. Kol perskaitysite, bus jau kiti skaičiai. Tik ar jums nuo to palengvės? Ir ar galite pasakyti, kodėl privalome tuos skaičius žinoti?
Net neabejoju, kad Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas (tikiuosi, kad visi žino, kas jis, kaip atrodo, kurią šukuoseną yra pasirinkęs, ir kokią skrybėlę dėvi) šitąja numirėlių skaičiuokle yra patenkintas. Nes ji kasdien rodo, kad tikrai nesame blogiausi. Nepalyginsi, pavyzdžiui, su septyniasdešimt tris kartus daugiau už mus gyventojų turinčia Brazilijos Respublika. Ten tai kasa ir kasa. Ir – kaip benorėsi rimtuoliu likti – vis vien turėsi pripažinti, kad tikrai aukso amžių šiandienos pasaulyje išgyvena ne lietuviškieji duobkasiai. Ir tai yra gera žinia. O bloga žinia yra tas nuolatinis priminimas apie mirtį. Bet pamokslo ta tema nebus. Vietoje jo - dvi nesugalvotos istorijos.
Kuomet laidojau artimą garbingo amžiaus sulaukusį žmogų, nustebino absoliutus pasiruošimas. Po staltiesėle iškart radau sąrašą žmonių, kuriems apie mirtį reikia pranešti. Spintos antresolėje – nedidelis rūbų rinkinėlis. Ir trumputis užrašas ant pakuotės: „Mano paskutiniam baliui“...
O atsisveikinimas su jauna, simpatiška ir nepaprastai kūrybinga kolege įvyko... banko skyriuje. Pasilabinom. Į klausimą, kokius reikalus čia tvarkanti, ji kaip visada atsakė su šypsena: „Žinai, po kelių savaičių mirsiu, tad atėjau sąskaitų perrašyti. Daug skubių reikalų atsirado. Tad negaiškim – atsisveikinkim“, - ir pakštelėjo į skruostą. Nepatikėjau. Bet po dešimties dienų jau stovėjau prie urnos. (Dabar stebiuosi, kad ramiai jums visa tai pasakoju. Bet ne savaitraštyje gi vieta asmeninėms emocijoms. Tai – tik priminimas, kad šiandien yra užmirštos mirtys nuo kitų ligų. Ir kodėl gi nepradėjus kasdien skelbti, kiek lietuvaičių nuo vėžio mirė?
Bet grįžkime prie to, kas jau atsibodę. Prie koronaviruso. Ir karantino. Ir draudimo užeiti į kavinę. (Tai tikrai buvo ne „rekomendacija“: ant kavinės durų raudonu pieštuku buvo užrašyta, kad „šešiasdešimtmečiai nepageidaujami“). Šiandien ar rytoj taip neberašys, nes „galvosime, kaip čia suformuluoti“, - pasakė ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas. Kuris yra ne šiaip vadovas, bet „Valstybės lygio“.
Neseniai Nidoje gimtadienį šventė (tvirtino, kad ten tuo pat metu ir dirba) dar vienas Labai Didelis Viršininkas. Kaip keista bebūtų, bet Jis nesugebėjo atsispirti prašiusiųjų norui nusifotografuoti su Juo be veido kaukių. Bala nematė tų restorano virėjų ir Jį aptarnavusių padavėjų: tesuserga ir temiršta! (Čia ne aš taip sakau, tai išplatintos fotografijos taip rėkte rėkia). Bet gi užsikrėsti galėjo ir pats Didysis Viršininkas! Galėjome gi jo netekti. Ir klausimas iškart: gal pats laikas keisti nevykusius patarėjus ir apsaugą? Nes mirtis – toji, su kuria nejuokaujama, ir toji, kuri kartais įvardijama, kaip akla, galėjo ir nepastebėti to nedidelio skirtumo: ketverių metų, teskiriančių Prezidentą nuo tikrųjų šešiasdešimtmečių.
Virusas supriešino tautą stipriau nei rinkimai. Visai oficialiai – tik dar kol kas ne lietuviškoje spaudoje – per Europą keliauja šūkis „Kai seniai išmirs, mes vėl gyvensime laisvai!“. (Negaliu nei pritarti, nei sukritikuoti. Nes pažeisčiau viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo taisykles. Juokauju: bet nestipriai). O stipriai klysta tie, kurie mano, kad Lietuvoje nėra pritariančių Aliaksandro Lukašenkos ar Jairo Bosonaro nuomonėms: virusas, girdi, - nedidelis gripas. Ir tiek. Tokių yra ne vienas. Bet ne jų pasigendu, o normalios diskusijos apie mirtį. Ir apie mirtį nuo koronaviruso taip pat. Ne gąsdinimų, o paaiškinimų. Nes vieni teigia, kad aklina siena nuo visuomenės užsidengiama dėl itin sudėtingų ir komplikuotų infekcinės ligos simptomų. Kiti sako, kad informacijos maža, nes ir medikai jos neturi. Jie esą karštligiškai ieško išeičių. Kartais randa. Bet dažniau – ne. O gal tyli todėl, nes mato, kaip kiti klysta? Ir kaip visiškus niekus apie vaistą nuo viruso sapalioja didžiausios pasaulio valstybės vadovas? Tad kas iš tikrųjų žino tiesą: tie, kurie pasakoja apie baisias mirtis ir agoniją, ar tie, kurie
feisbuke kuria anekdotus?
Taigi:
- Nuo ko šitas pilietis mirė? – klausia tardytojas gydytojo.
- Rašyk koronavirusą, - sako medikas..
- Bet, daktare, jo galvoje ir krūtinėje dvi šautinės žaizdos...
- Nekreipk dėmesio. Tai, anot mūsų ministro, - šalutinių ligų požymiai...
Ir viskas.
Dabar jau pats laikas pašnekėti apie apdovanojimus. Ir apie talentus.
Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos vadovas (tiesa, tuomet šios pareigos dar nebuvo sugalvotos) į platesnius nei medicina vandenis pirmąsyk išplaukė dar 2017-aisiais. Tuomet bėgimo takelyje galynėjosi su grupės ŽAS nariu Linu Zarecku. Žinoma, pralaimėjo.
Antrąkart ministras brido jau į meno vandenis. 2019 metų spalio 8-ąją džiazavo (jei jau visiškai atvirai, baubė) V.Bareikio laidoje. Nemačiusiems siūlau pažiūrėti ir patiems nuspręsti, ar juokingai graudus, ar graudžiai juokingas tas LNK įrašas.
O dabar – trečiasis kartas. Tas Ponas pats nupaišė medalį, kuriuo tikina apdovanosiąs labiausiai nusipelniusius kovoje su virusu.
Ir liko tik vienas klausimas: iš kur ministras žinojo, kad apdovanoti reikės tik 570? Mat tiek medalių pagaminta ir į ministeriją atvežta.
O ką gaus visi kiti?
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: