Dažnas manęs klausia – kas čia ta mokesčių reforma? Kas čia tokio nutiko? Dėl ko čia tiek triukšmo kilo? Ir tikrai, keista buvo net Seimo salėje stebėti priėmimo procesą, kai priimant reformą už ją nepasisakė nė vienas valstietis. Ką ten nepasisakė. Stasys Jakeliūnas ir Tomas Tomilinas balsavo prieš. Keista, tiesa? Kas čia per mistiška reforma, apie kurią pasakyti nėra ko, o pagrindiniai valdančiųjų atstovai komitetuose balsuoja prieš?
 
Tačiau tenka pripažinti, kad tai vis dėlto buvo reforma. Ir ne šiaip sau. Ko gero – pati radikaliausia biudžeto pertvarka per nepriklausomybės laikotarpį. Įgyvendinus ją, tai yra – dalį Sodros mokesčių pridėjus prie Gyventojų pajamų mokesčio ir nuo bendros sumos skaičiuojant neapmokestinamąjį pajamų minimumą, visiems uždirbantiems iki 2000 eurų ant popieriaus liks truputėlį daugiau pinigų. Valstybė žmonių kišenėse paliks maždaug nuo 5 iki 20 eurų. Kitaip tariant – BUS MAŽESNI MOKESČIAI. Traukiate klumpes ir šiaudinę kepurę džiaugsmo klumpakojui? – kviečiu neskubėti.
 
Neatsitiktinai sakau, kad ši reforma yra rimtas dalykas. Ne tik rimtas, bet ir atskleidžiantis tikrąją Premjero ideologiją. Tiesa, kitokią, nei buvo deklaruota einant į rinkimus. Šis mokesčių sumažinimas iš valstybės biudžeto kitais metais išims (arba nebus surinkta) 320 mln. eurų. Turėkime galvoje, kad gynybos biudžetą esame įsipareigoję didinti, kaip ir pensijas, kurios yra indeksuotos. Pridėkime dar šį sumažintų mokesčių nulemtą nesurinkimą ir pamatysime, kad kitais metais iš numatomo biudžeto prieaugio ne tiek daug ir turėsime.
 
Sakau, jog reforma atskleidė Skvernelio ideologiją, nes ja atsakoma į vieną esminių valstybės klausimų – kokio „dydžio“ valstybė turi būti: maža ar didelė? Maža valstybė – tai valstybė su minimaliomis paslaugomis ir mažu biudžetu. Tokia, kur pinigai paliekami žmonių kišenėje ir jie patys gali nuspręsti, kur ir kokią papildomą paslaugą įsigyti. Didelė valstybė savo ruožtu siūlo gausesnes ir geresnes paslaugas, aprūpina jomis platesnį žmonių ratą, tačiau tam privalo turėti ir didesnį biudžetą.
 
Iki šiol visos Lietuvos vyriausybės mėgino laviruoti tarp kūjo ir priekalo. Norėjome turėti didelės valstybės vertas kokybiškas ir visus pasiekiančias paslaugas, tačiau vengėme kalbėti apie tai, jog joms suteikti tokio biudžeto, kokį iki šiol turėjo Lietuva, nepakanka. Pro pirštus žiūrėjome ir į Europos Komisijos pabaksnojimus, jog privalome baigti apsimetinėti turį pakankamai pinigų aprūpinti piliečius tinkamomis paslaugomis ir imtis veiksmų: arba mažinti užmojus valstybės teikiamoms paslaugoms, arba didinti biudžetą. Tačiau rimtai apie valstybės dydį iki šiol diskutuota nebuvo.
Iki kol Sauliaus Skvernelio vyriausybė į šį klausimą ėmė ir atsakė – Lietuva bus „maža valstybė“ (mirkt. Tai labai rimtas ir reikšmingas posūkis mūsų viešajame gyvenime).
 

Mažinamų mokesčių ir besitraukiančio biudžeto prieaugio fone beliko atsakyti į klausimą: ko atsisakysime? Apie tai valdančioji dauguma nekalba. Tiksliau, sako, kad reforma pati save atpirks. Bėda, jog atsisakyti vis dėlto reikės, ir manau, kad atsakymas, ko neteksime, ganėtinai paprastas. Geros mokyklos, normalūs medikų atlyginimai, gera infrastruktūra (už savus, o ne ES pinigus) daug kainuoja.

 
Iš biudžeto per trejus metus išėmę 1,9 mlrd. eurų ir padalinę visiems dirbantiesiems po keletą ar keliasdešimt eurų, mes paaukojame galimybę daryti reikšmingus pokyčius švietimo, sveikatos ar bet kurioje, nuo valstybės biudžeto priklausančioje, srityje. Nebus algų medikams ar rezidentams, nebus geresnio mokyklų aprūpinimo, kad mažėtų skirtumai tarp geriausių sostinės mokyklų ir mirtimi besigaluojančių regioninių užmirštų mokyklų. Valstybė šia reforma nusprendė nusikirsti sau ranką.
 
Sunku pasakyti, kiek tiksliai žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo valstybės paslaugų, bet spėčiau 99 procentai. Jie eina (ėjo) į valstybinę mokyklą, valstybinę polikliniką, universitetą ar naudojasi dar kokia nors valstybės paslauga. Visiems šiems žmonėms ir jų vaikams galimybių susikurti geresnę ateitį sumažėjo. Dešimt eurų per mėnesį neužteks, kad vaikas išeitų į geresnę mokyklą ar universitetą. O už 320 mln eurų investuotų į švietimo sistemą galėtume sulaukti rimtų pokyčių. Bet nesulauksime. Jei ši reforma yra sąmoningas veiksmas, tai ši valdžia nusprendė, kad naujoji vidurinė klasė už dešimt eurų per mėnesį turi pati susikurti sau geresnį gyvenimą. Daugelis jų ir susikurs. Tik ne Lietuvoje.
 
Dažnas sugrįžęs emigrantas sako, kad didžiausias skirtumas vakaruose yra valstybės požiūris į žmogų. Kur jie sutinka tą valstybės požiūrį, ypač trumpai gyvendami užsienyje – tai ligoninėje, mokykloje ar savivaldybėje. Tad grįžtantieji, jei tikitės, kad Lietuvoje jūsų lauks pokyčiai, tai ne. Nelauks.

Prie Seimo rudenį, manau, rinksis mokytojai, nes naujasis etatinis darbo apmokėjimo modelis be papildomo finansavimo sumažins realias jų pajamas. Mielieji mokytojai, jei tikėsitės, kad kažkas pasikeis, tai atleiskite, bet nepasikeis. Nes iš mažesnio biudžeto geresnio gyvenimo Lietuvoje sukurti nepavyks. Tik Premjeras to jums nepasakys, nes pavasarį jau nusipirko rinkėjų Prezidento rinkimams mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigais. Beje, į visas diskusijas apie mažyčius pakeitimėlius galima numoti ranka, nes pagrindinė reforma jau padaryta – verskitės su savo dešimt papildomų eurų kaip išmanote.
 
Ir dar. Teko kalbėtis su keliais verslininkais, kurie per pastaruosius kelerius metus patyrė nemažą spaudimą kelti atlyginimus ir juos nuosekliai kėlė. Kitąmet jie to nebedarys arba kels gerokai mažiau, nes dėl naujosios mokesčių reformos darbuotojams ir taip atlyginimai keliais eurais padidės. „Jei jau Skvernelis nori tai padaryti už mus – pirmyn,” – sako jie. Tai Skvernelio reforma, kuri neva pati save apsimokės ir jokio nuostolio biudžetas nepajus. Tiesa ta, jog šie pokyčiai natūraliai pritinka nebent vienintelei liberalų partijai. Tik net jie nedrįso to garsiai pareikšti, gal džiaugėsi tyliai.
 
Ir visiškai pabaigai. Pamąstymui. Mažiau nei pusantro milijono gyventojų turinti Estija surenka beveik pusantro milijardo eurų didesnį biudžetą negu Lietuva. Artėti prie tokio biudžeto surinkimo yra ne vienas kelias. Bet mes nenorime pasivyti Estijos pagal biudžeto dydį. Nenorime pasivyti ir tos Estijos, kurios švietimo sistema jau gerokai atsiplėšusi, ir kitos valstybės paslaugos kur kas panašesnės į Vakarų Europos. Ne, mes nusprendėme linguoti kiton pusėn.
Po socialdemokratų valdymo atrodė, kad reikės taisyti situaciją. Dabar tampa aišku – jeigu norime turėti vakarietišką valstybę ir stiprią viduriniąją klasę, Lietuvos kursą reikės sukti kita kryptimi, o šios kadencijos valstietiškas reformas paprasčiausiai atšaukti.