Iš biudžeto per trejus metus išėmę 1,9 mlrd. eurų ir padalinę visiems dirbantiesiems po keletą ar keliasdešimt eurų, mes paaukojame galimybę daryti reikšmingus pokyčius švietimo, sveikatos ar bet kurioje, nuo valstybės biudžeto priklausančioje, srityje. Nebus algų medikams ar rezidentams, nebus geresnio mokyklų aprūpinimo, kad mažėtų skirtumai tarp geriausių sostinės mokyklų ir mirtimi besigaluojančių regioninių užmirštų mokyklų. Valstybė šia reforma nusprendė nusikirsti sau ranką. Sunku pasakyti, kiek tiksliai žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo valstybės paslaugų, bet spėčiau 99 procentai. Jie eina (ėjo) į valstybinę mokyklą, valstybinę polikliniką, universitetą ar naudojasi dar kokia nors valstybės paslauga. Visiems šiems žmonėms ir jų vaikams galimybių susikurti geresnę ateitį sumažėjo. Dešimt eurų per mėnesį neužteks, kad vaikas išeitų į geresnę mokyklą ar universitetą. O už 320 mln eurų investuotų į švietimo sistemą galėtume sulaukti rimtų pokyčių. Bet nesulauksime. Jei ši reforma yra sąmoningas veiksmas, tai ši valdžia nusprendė, kad naujoji vidurinė klasė už dešimt eurų per mėnesį turi pati susikurti sau geresnį gyvenimą. Daugelis jų ir susikurs. Tik ne Lietuvoje. Dažnas sugrįžęs emigrantas sako, kad didžiausias skirtumas vakaruose yra valstybės požiūris į žmogų. Kur jie sutinka tą valstybės požiūrį, ypač trumpai gyvendami užsienyje – tai ligoninėje, mokykloje ar savivaldybėje. Tad grįžtantieji, jei tikitės, kad Lietuvoje jūsų lauks pokyčiai, tai ne. Nelauks. Prie Seimo rudenį, manau, rinksis mokytojai, nes naujasis etatinis darbo apmokėjimo modelis be papildomo finansavimo sumažins realias jų pajamas. Mielieji mokytojai, jei tikėsitės, kad kažkas pasikeis, tai atleiskite, bet nepasikeis. Nes iš mažesnio biudžeto geresnio gyvenimo Lietuvoje sukurti nepavyks. Tik Premjeras to jums nepasakys, nes pavasarį jau nusipirko rinkėjų Prezidento rinkimams mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigais. Beje, į visas diskusijas apie mažyčius pakeitimėlius galima numoti ranka, nes pagrindinė reforma jau padaryta – verskitės su savo dešimt papildomų eurų kaip išmanote. Ir dar. Teko kalbėtis su keliais verslininkais, kurie per pastaruosius kelerius metus patyrė nemažą spaudimą kelti atlyginimus ir juos nuosekliai kėlė. Kitąmet jie to nebedarys arba kels gerokai mažiau, nes dėl naujosios mokesčių reformos darbuotojams ir taip atlyginimai keliais eurais padidės. „Jei jau Skvernelis nori tai padaryti už mus – pirmyn,” – sako jie. Tai Skvernelio reforma, kuri neva pati save apsimokės ir jokio nuostolio biudžetas nepajus. Tiesa ta, jog šie pokyčiai natūraliai pritinka nebent vienintelei liberalų partijai. Tik net jie nedrįso to garsiai pareikšti, gal džiaugėsi tyliai. Ir visiškai pabaigai. Pamąstymui. Mažiau nei pusantro milijono gyventojų turinti Estija surenka beveik pusantro milijardo eurų didesnį biudžetą negu Lietuva. Artėti prie tokio biudžeto surinkimo yra ne vienas kelias. Bet mes nenorime pasivyti Estijos pagal biudžeto dydį. Nenorime pasivyti ir tos Estijos, kurios švietimo sistema jau gerokai atsiplėšusi, ir kitos valstybės paslaugos kur kas panašesnės į Vakarų Europos. Ne, mes nusprendėme linguoti kiton pusėn. Po socialdemokratų valdymo atrodė, kad reikės taisyti situaciją. Dabar tampa aišku – jeigu norime turėti vakarietišką valstybę ir stiprią viduriniąją klasę, Lietuvos kursą reikės sukti kita kryptimi, o šios kadencijos valstietiškas reformas paprasčiausiai atšaukti.Mažinamų mokesčių ir besitraukiančio biudžeto prieaugio fone beliko atsakyti į klausimą: ko atsisakysime? Apie tai valdančioji dauguma nekalba. Tiksliau, sako, kad reforma pati save atpirks. Bėda, jog atsisakyti vis dėlto reikės, ir manau, kad atsakymas, ko neteksime, ganėtinai paprastas. Geros mokyklos, normalūs medikų atlyginimai, gera infrastruktūra (už savus, o ne ES pinigus) daug kainuoja.
Komentuoti: