Dabar – apie Patį Didįjį Viršininką. Apie tą, į kurį nūnai kreipiatės galvą žemai nuleidę, o kreipinį dažniausia pradedate žodžiais „Maloningasai pone...“  
Paprastai jis yra šiek tiek (?) uniformuotas, ir jei jums žūtbūtinai prireikė patekti į „prisirašytąją“ polikliniką, pirmiausia jį ir sutiksite. Beje, jei jau taip atsitiko, poliklinikos ir jos vadų nekaltinkite: tai Ministerija pastatė tą žmogų prie kiekvienų paradinių durų. Dažniausia, tai – vidutinio amžiaus ir tokio pat išsilavinimo pilietis. Keista, bet ir su medicina jis niekada nieko bendro neturėjo. Bet gi tai – nesvarbu! Jis ne šiaip sau, o per pažintis (ne visada, bet – dažniausiai) tą darbo vietą gavo. Ir todėl dabar pareigas labai sureikšmina. Nes jis – Cerberis!
 
Jei tą vardą tik miglotai prisimenate – ne bėda: primins graikų mitologija. Tai toks trigalvis šuniukas, saugojęs Tartaro vartus, kad mirusieji negalėtų išeiti, o gyvieji – įeiti. Dabar keli žodžiai apie šiandienio cerberio išsilavinimą: kai kūno termometras parodo 34,2 laipsnio, jis pasako „turbūt sugedo“ ir lankytoją įleidžia. O kai parodo 37,1, liepia eiti namo ir skambinti 1808.
 
Tai buvo tik įžanga. Ilgoji istorija prasidėjo, kai aštuntą dešimtį įpusėjusiems poniai Reginai ir jos sutuoktiniui ponui Jurgiui visą savaitę nepavyko prisiskambinti į Visai Lietuvai Svarbios Poliklinikos registratūrą. Tuomet Regina ir Jurgis žento paprašė juos iš Molėtų iki tos Svarbios Poliklinikos nuvežti. Buvau liudininkas: prie registratūros langelio – nė vieno žmogaus. Ir net telefonas neskambėjo. O Cerberis – ramiai istoriją išklausęs – pasakė: „Ne!“. Po to esmės nesupratusiems dar ir išvertė: „Nelzia!“.
 
Kaip keista bebūtų: didžiojoje daly Vilniaus poliklinikų užsiregistruoti galima ir pačiam atvykus. Juose cerberiai saugo, tik nuo to, kad pacientai netyčia nepatektų pas kokį nors Kitą Viršininką. Bet apie tai – vėliau. O dabar – apie smagiai nuteikiantį skambučių į registratūrą tyrimą.
 
Sąlyginai nesunkiam ligoniui ponui Povilui priešinfarktinė būsena atsirado po penkių parų nepaliaujamo skambinimo į Dar Vieną Polikliniką. Ta būsena, matyt, nebuvo tokia, kad užgožtų humoro jausmą. Todėl Cerberį jis apgavo pasisakęs, kad eina antrojo skiepo. Ir taip atsidūrė prieš pat registratūrą. Veidu į ją. Ėmė į ją skambinti, nutolęs nuo tos registratūros maždaug per du metrus. Trys registratūros telefonai tylėjo, o registratorės ir toliau tyliai mezgė. Pabandė dar kartą. Telefonai vėl tylėjo. Tada jis registratorių mandagiai paklausė, kodėl jos neatsiliepia.
- Matyt, todėl, – atsakė jos tyliai megzdamos, – kad linija perkrauta...
 
Profesionaliam komentarui, kurio čia reikėtų, neturiu tinkamo išsilavinimo. Todėl pasakojimą apie viršininkus šioje vietoje ir baigiu. Toliau – apie pavaldinius, kurie dažnai būna net poliklinikų direktoriai. Bet šiaip jau ir jie yra pavaldiniai. Nes taip pat turi viršininkus. Dažniausiai savivaldybėje. Ir dar jie turi – jei yra šiuolaikiški ir modernūs – elektroninį tinklalapį. Tie tinklalapiai yra įdomūs: jei tokį rasite, galėsite skaityti, kaip nuotykių knygą, nes jame – ne tik pagyrimai ir padėkos (jų tikrai yra), bet ir ašaros, ir pacientų aimanos.
 
Kadangi tyrimui skyriau šešias dienas, nuo aimanų ir pradėjau.
PIRMADIENIS. Atsiverčiu Poliklinikos Nr. 1 lankytojų-ligonių skundus: „Chirurgas G. elgėsi neadekvačiai: arba buvo girtas, arba apsirūkęs“; „Gydytoja K. – agresyvi ir nuolat rėkianti, žemina pacientus“; „registratūroje dirba 8 žmonės, bet registruoja tik viena, o kitos septynios geria kavą“...  Ir t.t.
Nemanau, kad visi Poliklinikos Nr. 1 pacientai yra angelai. Ir net tikiu, kad kai kuriuos epitetus, skirtus gydytojams, kai kurie lankytojai galėtų ir sau priskirti. Tačiau! Administracijos reakcijos – jokios! Nesitikėčiau reakcijų, jei tie atsiliepimai būtų anoniminiai. Bet ne: iš kiekvieno rašančio reikalaujama ne tik vardo ir pavardės, bet ir paciento elektroninio pašto! Todėl Poliklinikos Nr. 1 vadovo klausiu, kodėl nereaguoja. Atsakymas – puikutėlis: „Tai susiję su reikalavimais dėl duomenų apsaugos...“. Dėl kokių duomenų kokios apsaugos, Direktoriau?
 
ANTRADIENIS. Poliklinika Nr. 2. Prieš vizitą perverčiu laikraščių publikacijas. Viena jų – apie čia įdiegtus modernius durų užraktus, kurie atsidaro tik darbuotojams. Paklebenu rankeną – veikia! Tereikia paspausti skambutį. Paspaudžiu. Manęs klausia, pas ką noriu patekti. Pranešu, kad pas direktorių. Atsakymas: direktoriaus nėra. Kada bus, niekas nežino. Ir taip tris dienas iš eilės. Todėl keliauju į polikliniką Nr. 3.
 
TREČIADIENIS. Į Polikliniką Nr. 3 atvyksta prieš savaitę į ją įsiregistravęs pacientas. Bet čia jis sužino, kad toks pilietis šioje poliklinikoje niekada nesiregistravo ir niekas niekada apie tai negirdėjo. Siūlo užsiregistruoti iš naujo – dar kitam trečiadieniui. Bet po savaitės situacija kartojasi: kompiuteryje informacijos nėra. Todėl siūlo registruotis iš naujo...
 
KETVIRTADIENIS. Poliklinikoje Nr. 4. pacientas su registracijos lapeliu (užrašyta ir gydytojos pavardė) laukia prie odontologo durų. Bet ketvirtadienio atsitikimas nebuvo ilgas. Nes sesutė (man gražiau „sesutė“ nei „slaugytoja“) dar neatėjus priėmimo metui praneša: „Tai, kad daktarė jau namo išėjo...“
 
PENKTADIENIS. Mokytojai Birutei greitųjų testų metodu patvirtintas COVID-19. Liepta saviizoliuotis ir sėdėti namuose, o po dviejų parų nuvykti Rimtojo testo. Antras bandymas parodė, kad Covid‘o nėra. Bet dvi namuose praleistas dienas reikėjo pateisinti, todėl mokytoja kreipėsi į Polikliniką Nr. 5. (Iš ten pažymą nurodė pasiimti Vakcinacijos centras). Bet šeimos gydytoja pasakė: „Kaip, girdi, aš tau duosiu pažymą, jei tu nesirgai?“ Tad stovėjo mokytoja Poliklinikos Nr. 5 koridoriuje ir verkė: ką dabar ji pasakys mokyklos direktoriui? Tuo metu pro šalį ėjo jaunas ir gražus daktaras. Paklausė, kas Birutei nutiko. O paskui nubraukė jos ašaras ir pasakė: „Padėsiu“. Štai tada Birutė pirmąkart pagalvojo, kad net poliklinikose būna gerų žmonių.
 
ŠEŠTADIENIS. Pensininkė Marijona atsivertė kompiuterį ir jame pamatė, kad Poliklinikos Nr. 6. registratūra dirba iki 12 valandos. Nuvažiavo užsiregistruoti. Bet registratorės jai pranešė: „Šeštadieniais dirbame. Bet neregistruojame...“
Ar atpažinote savo mylimąją polikliniką? O ministerija ar atpažino?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!