Nuolat grįžtame prie vaikų (ne)priežiūros temos. Be abejonės, grįšime ir artimiausioje ateityje. Mato iš Kėdainių istorija parodė situaciją, kurią galima apibūdinti spyruoklės efektu: visokių negerų dalykų buvo ir anksčiau, bet daug kas – ir kaimynai, ir vaiko teisių apsaugos institucijos, ir, pagaliau, policija bandė apsimesti, kad nieko blogo nevyksta, ir gal tai savaime praeis. Nepraėjo. Nesprendžiamos problemos tik dar labiau aštrėja.
 
Kalbėsiu apie vieną šios problemos sprendimo būdų: įvaikinimą. Apie sisteminius ir faktinius šio proceso trikdžius jau nemažai prirašyta ir prikalbėta. Tačiau yra ir kita šio medalio pusė: o kas po to? Kas pasikeičia šeimos, priėmusios šį nemažą iššūkį, gyvenime? Kas vyksta mažojo žmogučio, kuris patenka į visai kitą gyvenimo aplinką, galvelėje ir širdelėje?
 
Prieš kurį laiką vienas interneto portalas paskelbė labai jautrią publikaciją apie tai, kaip jauna šeima, auginanti šešerių metų dukrą ir ketverių metų sūnų, ryžosi, kaip jie patys sako, išgelbėti girto tėvo paliktą berniuką. Taip pat vardu Matas. Publikacijoje išsamiai aprašyta, ką ši šeima patyrė.
Vaikas, nepatyręs tėvų meilės, neleisdavo prie jo net prisiliesti, būdamas dvejų metų jau mokėjo pats apsirengti, o valgydavo, kol pasidarydavo bloga, ir dar pasidėdavo atsargų po antklode. Kaip sakė naujoji mama, atrodė, jog berniukas daro viską, kad šeima jį atstumtų ir jo atsisakytų.
 
Kodėl? Nes, matyt, vaikas netikėjo, kad šioje šeimoje liks ilgiau ir bijojo prisirišti. Net naktį naujieji tėvai pabusdavo iš miego ir rasdavo vaiką stovintį ir žiūrintį, ar jie niekur nedingo. O tas netikrumas vaiko elgesyje išvirsdavo į agresiją, ypač įbrolio ir įseserės atžvilgiu. Kuo baigėsi ši istorija? Labai sėkmingai.
Užsikrauti tokią šventą naštą sumaniusi mama papasakojo, kad jau praėjo metai, ir berniukas, kuriam dabar treji, kalba lietuvių ir anglų kalbomis, nes įtėvis yra britas ir su juo kalba tik angliškai, jis taip pat lanko anglų kalbos mokyklėlę ir yra vienas pažangiausių savo klasėje, pažįsta visas raides, skaičiuoja iki 30, kalba pilnais sakiniais, nebesikandžioja ir nebesimuša.
 
Kiekvienas puikiai suprantame, kiek papildomų pastangų reikėjo ir vis dar reikia naujajai šeimai. Naujieji tėvai pasirūpino vaiko sveikata, sutvarkė dantukus, privačiai gydė kitas ligas, kurių mažylis turėjo dėl buvusios nepriežiūros. Be to, reikėjo daug dirbti su ergoterapeutais, su logopedu ir kitais specialistais. Tačiau, kaip teigia mama, iki finišo reikės eiti dar ilgai ir sistemingai.
Nors Matas prisirišo prie naujosios mamos, tėčio, taip pat brolio su sese, tačiau, mamai išvykus su reikalais ar į komandiruotę arba jai susirgus, vaikui iš karto darosi nesaugu – mat pagal įvaikinimo metodiką vaikas turi teisę žinoti apie savo biologinę motiną, o tada nebelieka nieko kita, kaip vaikui sakyti, jog jo mamytė labai susirgo. Tai nėra toli nuo tiesos, jei alkoholizmą traktuosime kaip nepagydomą ligą. Todėl vaikas paniškai bijo, kad ir jo naujoji mamytė nesusirgtų.
 
Vadinasi, ji negali nei sirgti, nei kur nors keliauti, palikusi berniuką namuose. Mama taip pat pažymėjo, kad mažasis Matukas yra kaip kempinė ir traukia viską į save: skirtingai nei biologiniams vaikams, kurie jau įpratę prie patogumų ir kelionių, Matui itin įdomu keliauti, viską matyti: kitas šalis, spektaklius, koncertus, knygas. Tai, be abejo, ir papildomai kainuoja.
Respublikos Prezidentė 2017 m. sausį Seime įregistravo visą paketą įstatymų projektų, kurie turėtų pagreitinti ir palengvinti įvaikinimą, o vietoj institucinės globos skatintų vaikus kuo dažniau apgyvendinti globėjų šeimose. Vienas tokių projektų – naujojo Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalies pataisa, siūlanti numatyti, kad pagal šeimos pasirinkimą įmotei ar įtėviui vietoj dabar numatytų trijų mėnesių (nuo 2017 m. liepos 1 d.) būtų suteikiamos dvidešimt keturių mėnesių trukmės atostogos įvaikiui prižiūrėti, apmokant už jas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
 
Vadinasi, tokiu atveju pagal dabartinį reguliavimą įtėvis ar įmotė pirmaisiais metais gautų 70 proc., antraisiais – 40 proc. kompensuojamojo uždarbio. Akivaizdu, kad neįsigilinus į problemos esmę, toks Prezidentės siūlymas galėjo sukelti jei ne šoką, tai tikrai didelių abejonių: net 24 mėnesiai atostogų?! Nepriklausomai nuo įvaikio amžiaus?! Ir dar mokant tokias išmokas?!
Tačiau svarstant projektus Teisės ir teisėtvarkos komitete, dar nesant minėtos publikacijos, į posėdį atėjo mamų, kurios pačios tai patyrė ir papasakojo, kokius kryžiaus kelius tenka nueiti, kol mažasis žmogutis pripranta prie naujųjų tėvų ir visos šeimos, kiek psichologų, pediatrų, socialinių darbuotojų tenka aplankyti ir kiek mėnesių tai trunka bei kainuoja.
 
Štai tada ir tapo visiškai aišku, kad tie 24 mėnesiai yra tikrai ne per daug. Pagirtina, kad tam pritarė ir kitas Seimo komitetas – Socialinių reikalų ir darbo. Tačiau per kitą slenkstį – apmokėjimo už šias atostogas dydžio, perlipti nepavyko. Įsigilinę į reikalo esmę siūlėme, kad tokios atostogos nebūtų apmokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, o būtų papildytas Darbo kodekso 131 straipsnis nauja tikslinių atostogų rūšimi, o tai reikštų, kad tokios atostogos būtų apmokamos iš valstybės biudžeto kaip tam tikra parama ar ,,dovana“ šeimoms, besiimančioms tokios visuotinai reikšmingos veiklos.
 
Be to, kartu su tuo siūlėme, kad bent pirmuosius šių tikslinių atostogų metus būtų mokama 100 procentų išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Manytume, kad toks teisinis reguliavimas parodytų dar didesnį dėmesį šeimoms, nusprendusioms priimti į savo šeimą likimo nuskriaustus mūsų šalies piliečius, be to, būtų ir materialinė paspirtis, kompensuojanti papildomas išlaidas.
Deja, kol kas tokiems pasiūlymams kai kurie kiti kolegos nelinkę pritarti. Belieka tikėtis, kad Seimo posėdžių salėje supratimo bus daugiau.