Ne moteriškų magijų ir flirto mokyklų jaunuoliams reikia, o programų, kur be mokslu pagrįsto lytiškumo ugdymo (neturime net ir to) jie mokytųsi lygiaverčio, draugiško bendravimo, kuriame nuo meilės, galų gale, būtų atkabintas suvokimas, kad ji įmanoma tik kartu su skaudinimu ir kankinimu. Juk senovinis „muša, nes myli“, ne tuščioje vietoje atsirado – jis ir atspindi tos kontroliuojančios meilės, Aristotelio vadintos „apsėstąja meile“ (manija) išraišką. Atliekamame sociologiniame tyrime „Jaunų porų romantinių santykių kokybė“ išgirdome tokius vaikino žodžius merginai: „Yra du dalykai ką noriu padaryt, pirmas – tave nužudyt, antras – tave vest“. Ir nors tai nebūtinai reiškė smurtą, bet kitaip apibūdinti didelės meilės vaikinas nemoka, o tai ir yra baisu – jo sąmonėje be kančios meilė nėra suprantama. Štai todėl fondas FRIDA ir aš mūsų valstybėje pasigendame veiksmingos smurto prevencijos programų. Jei jų nekursime, Specializuotos pagalbos centrai dar labiau dus nuo didėjančio pranešimų apie smurto atvejus srauto, o vaikai augs šeimose, kur norma „muša, nes myli“ – vis dar neginčijama tiesa. Veiksminga, ilgalaike smurto lyties pagrindu prevencija, mano nuomone, yra ne proginių lankstinukų dalijimas, ne žinomų moterų pasifotkinimą su feikinėmis mėlynėmis, ne pamoralizavimus „n-nu-nu, mušti negražu“, ne vienkartines akcijas, heroizuojančias smurto aukas, palikusias smurtautojus ir su septyniais vaikais ant aukštakulnių išėjusias į niekur (esu jau rašiusi, kodėl kontraversiškai žiūriu į tokius projektus), o realų, nuoseklų jaunų žmonių (na gerai, visokio amžiaus, bet dirbant su jaunais, didesnė tikimybė, kad atrasime dar nesugniuždytų smurto ratuose) ugdymą lygiateisiškumo ir pagarbos vienų kitiems dvasia (tikrosios pagarbos, o ne tos, kur džentelmenų (damų) santykiuose: moteris pro duris praleisti tai mandagu, bet jeigu tave išprievartavo, pati kalta). Jeigu skirstymas į „priešingas lytis“, lyčių skirtumų akcentavimas ir išaukštinimas, meilės dramatizavimas vis dar yra kultūrinė norma, tik per kultūrą, pačių įvairiausių kultūrinių renginių metu mes galime tas nuostatas pradėti keisti. Ir nebūtinai tie renginiai turi būti tiesiogiai apie smurtą, bet būtinai (mes to ir siekiame „Baltojo kaspino“ festivalyje) jie turi: pritraukti kuo platesnę auditoriją (todėl labai svarbu sudaryti galimybę žmonėms į renginius patekti nemokamai) bei ugdyti renginių dalyvių kritinį mąstymą. Jau daug metų skirtingos erdvės ir žanrai, bet visur ta pati žinutė „nulis tolerancijos smurtui!“ ir štai, žiūrėkime, karta po kartos užauginsime bei išugdysime lyčių lygybės ir tolerancijos visuomenę (žinoma, jei sugebėsime festivalyje išgirstas pamokas parsinešti namo ir į mokyklas). Tai - ilgas kelias, bet kitokio tiesiog nėra. Savo ruožtu vienoje ligoninėje šiuo metu tuščiomis akimis į sieną žvelgia moteris, ten atsidūrusi dėl nervinės krizės, bet jeigu taip pasigilinus? Ar nebus tai dar vienas kruopščiai slepiamas smurto atvejis, kai šeima ne socialinės rizikos, moteris turi gerą darbą ir aukštą socialinį statusą? Kodėl taip spėju? Todėl, kad, kai yra ką prarasti visuomenės akyse, pagalbos kreipiamasi daug rečiau, o tokios moterys net ir vaikščiodamos su mėlynėmis, pasakoja istorijas apie tobulą vyrą ir idealią šeimą. Ar jai įmanoma padėti? Aš nežinau. Bet įmanoma pradėti vykdyti realią prevenciją ir keisti visuomenės nuostatas. Tiesa, jei to nedelsdami nesiimsime valstybės mastu, smurto ratas, kuris sukasi nesustodamas, šiandien įtrauks naujas aukas. Ir kas žino, kiek gyvų sugebės iš jo ištrūkti? Visi „Baltojo kaspino“ festivalio renginiai nemokami. Festivalio programą rasite: https://www.facebook.com/baltojokaspinofestivalis/„Tikrojo moteriškumo“ ir „tikrojo vyriškumo“ stereotipai ir nuostatos taip stipriai įaugę į mūsų sąmones, kad mes vis dar pamirštame, jog už lango XXI a., o mūsų vaikai ne vingių jonai ir driežo katrės.
Komentuoti: