Pernai policija į iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje vyko 66 547 kartus. Dauguma nukentėjusiųjų – moterys, bet psichologiškai taip jau esame įpratę reaguoti, kad empatiją labiau sužadina rezonansiniai nusikaltimai prieš vaikus – juk jie mažučiai, nesavarankiški, nesugebantys apsiginti. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip. Juolab kad praktiškai visi policijos ekipažai kviečiami į pakartotinius smurto epizodus ir tikrai nebūna, jog po pirmo antausio ar netgi pirmą kartą gavusi į snukį moteris kreiptųsi pagalbos.
 
O juk smurtas nebūna netikėtas, iki pirmo smūgio jau vyko ir žeminimas, ir įžeidinėjimas, ir įvairių teisių ribojimas, ir kontrolė. Dėl tokių dalykų į policiją net nesikreipiama, o jei ir būtų kreipiamasi, šioji net nelabai žinotų, kaip reaguoti, kaip įkalčius surinkti (kai muša, nors mėlynės lieka, o čia…).
Taigi, daugeliu atvejų tyrimas net nepradedamas (įkalčių neužtenka), o jei ir pradedamas, net jei teismas ir įvyksta pagreitinto proceso tvarka, nukentėjusiai moteriai nespėjus susigaudyti, smurtautojui paskiriama bauda (iš to paties šeimos biudžeto, gal  minimalus laisvės atėmimas, jei jau koks rimtas sužalojimas).
Bet  greičiausiai jis eis (teismui pasiuntus) į kokį nors vyrų krizių centą mokytis valdyti agresiją. Bet kas iš to?
 
O šventas naivume, kas jau kas, bet sisteminiai smurtautojai yra puikiai įvaldę būdą, kaip dozuotai naudoti smurtą (kalbu ne apie agresiją), kad valdytų ir kontroliuotų būtent „savo moterį“. Juk vieša paslaptis, kad jie (žinoma, išskyrus kitokio tipo kriminalinius nusikaltėlius ir psichopatus) puikiai susitvardo, kai susiduria su vadove ar bendradarbe, kad ir iškilus konfliktinei situacijai.
Dar vienas būdas spręsti tokias bylas taikos sutartimi. Viskas tarsi atidedama metams, o jei smurtautojas per tą laiką vėl nusikals, nagrinėjimas bus sugrąžinamas. Smurto rato tai nenutraukia: smurtautojas, gyvendamas su auka, toliau ją veikia: arba prigrasina (ir ji bijos dar kartą pasiskųsti), arba prisigerina, atsiprašo (klasikinis smurto rato epizodas), todėl aukos budrumas užliūliuojamas, ji vėl ir vėl patiki, kad jis pasikeis, kad gyvenimas susitvarkys.
 
Kodėl taip galvoja? Manote, jos kvailos? Ne, atsakymas yra užkoduotas visuomenės lūkesčiuose – mes auginame vaikus, kaldami jiems į galvą, kad berniukai turi augti stiprūs ir agresyvumas jiems būtinai reikalingas gyvenime (neduok Dieve, kas nors supainios su moterimi), o mergaitėms būtina ištekėti, kad ne karjera ir gera profesija, bet išvaizda ir „geras vyras“ suteiks joms gyvenimo pilnatvę.
 

„Tikrojo moteriškumo“ ir „tikrojo vyriškumo“ stereotipai ir nuostatos taip stipriai įaugę į mūsų sąmones, kad mes vis dar pamirštame, jog už lango XXI a., o mūsų vaikai ne vingių jonai ir driežo katrės.

 
Ne moteriškų magijų ir flirto mokyklų jaunuoliams reikia, o programų, kur be mokslu pagrįsto lytiškumo ugdymo (neturime net ir to) jie mokytųsi lygiaverčio, draugiško bendravimo, kuriame nuo meilės, galų gale, būtų atkabintas suvokimas, kad ji įmanoma tik kartu su skaudinimu ir kankinimu. Juk senovinis „muša, nes myli“, ne tuščioje vietoje atsirado – jis ir atspindi tos kontroliuojančios meilės, Aristotelio vadintos „apsėstąja meile“ (manija) išraišką.
 
Atliekamame sociologiniame tyrime „Jaunų porų romantinių santykių kokybė“ išgirdome tokius vaikino žodžius merginai: „Yra du dalykai ką noriu padaryt, pirmas – tave nužudyt, antras – tave vest“. Ir nors tai nebūtinai reiškė smurtą, bet kitaip apibūdinti didelės meilės vaikinas nemoka, o tai ir yra baisu – jo sąmonėje be kančios meilė nėra suprantama.
 
Štai todėl fondas FRIDA ir aš mūsų valstybėje pasigendame veiksmingos smurto prevencijos programų. Jei jų nekursime, Specializuotos pagalbos centrai  dar labiau dus nuo didėjančio pranešimų apie smurto atvejus srauto, o vaikai augs šeimose, kur norma „muša, nes myli“ – vis dar neginčijama tiesa. Veiksminga, ilgalaike smurto lyties pagrindu prevencija, mano nuomone, yra ne proginių lankstinukų dalijimas, ne žinomų moterų pasifotkinimą su feikinėmis mėlynėmis,  ne pamoralizavimus „n-nu-nu, mušti negražu“, ne vienkartines akcijas, heroizuojančias smurto aukas, palikusias smurtautojus ir su septyniais vaikais ant aukštakulnių išėjusias į niekur (esu jau rašiusi, kodėl kontraversiškai žiūriu į tokius projektus), o  realų, nuoseklų jaunų žmonių (na gerai, visokio amžiaus, bet dirbant su jaunais, didesnė tikimybė, kad atrasime dar nesugniuždytų smurto ratuose) ugdymą lygiateisiškumo ir pagarbos vienų kitiems dvasia (tikrosios pagarbos, o ne tos, kur džentelmenų (damų) santykiuose: moteris pro duris praleisti tai mandagu, bet jeigu tave išprievartavo, pati kalta).
 
Jeigu skirstymas į „priešingas lytis“, lyčių skirtumų akcentavimas ir išaukštinimas, meilės dramatizavimas vis dar yra kultūrinė norma, tik per kultūrą, pačių įvairiausių kultūrinių renginių metu mes galime tas nuostatas pradėti keisti. Ir nebūtinai tie renginiai turi būti tiesiogiai apie smurtą, bet būtinai (mes to ir siekiame „Baltojo kaspino“ festivalyje) jie turi: pritraukti kuo platesnę auditoriją (todėl labai svarbu sudaryti galimybę žmonėms į renginius patekti nemokamai) bei ugdyti renginių dalyvių kritinį mąstymą.
 
Jau daug metų skirtingos erdvės ir žanrai, bet visur ta pati žinutė „nulis tolerancijos smurtui!“ ir štai, žiūrėkime, karta po kartos užauginsime bei išugdysime lyčių lygybės ir tolerancijos visuomenę (žinoma, jei sugebėsime festivalyje išgirstas pamokas parsinešti namo ir į mokyklas). Tai - ilgas kelias, bet kitokio tiesiog nėra.
 
Savo ruožtu vienoje ligoninėje šiuo metu tuščiomis akimis į sieną žvelgia moteris, ten atsidūrusi dėl nervinės krizės, bet  jeigu taip pasigilinus? Ar nebus tai dar vienas kruopščiai slepiamas smurto atvejis, kai šeima ne socialinės rizikos, moteris turi gerą darbą ir aukštą socialinį statusą? Kodėl taip spėju? Todėl, kad, kai yra ką prarasti visuomenės akyse, pagalbos kreipiamasi daug rečiau, o tokios moterys net ir vaikščiodamos su mėlynėmis, pasakoja istorijas apie tobulą vyrą ir idealią šeimą.
 
Ar jai įmanoma padėti? Aš nežinau.  Bet įmanoma pradėti vykdyti realią prevenciją ir keisti visuomenės nuostatas. Tiesa, jei to nedelsdami nesiimsime valstybės mastu, smurto ratas, kuris sukasi nesustodamas, šiandien įtrauks naujas aukas. Ir kas žino, kiek gyvų sugebės iš jo ištrūkti?
Visi „Baltojo kaspino“ festivalio renginiai nemokami. Festivalio programą rasite: https://www.facebook.com/baltojokaspinofestivalis/