Pagrindinis argumentas, kurį girdime viešojoje erdvėje – naujas rinkos žaidėjas turėtų sumažinti vaistų kainas. Vis dėlto vaistų kainos šiandien yra reguliuojamos valstybės vaistų kainynuose, o rinkoje tokie nauji valstybiniai žaidėjai veiktų turėdami nesąžiningą pranašumą – galimybę naudoti valstybės finansuojamų ligoninių resursus vaistinių verslui. 
Valstybinės įstaigos – ligoninės – prisiima sau nebūdingas prekybos vaistais komercines funkcijas, o tai sukuria prielaidas ligoninių vadovybei didinti veiklos išlaidas ir rūpintis pirmiausia ne pacientų gydymu ar ligoninės valdymu, bet užsiimti verslu visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
 
Praėjusių metų pabaigoje Seimas leido gydymo įstaigoms įsigyti vaistus ne tik lietuviškose pakuotėse. Tai įstaigoms leis sutaupyti bent kelias dešimtis tūkstančių eurų per metus. Tačiau iki šiol galiojanti tvarka reikalauja, kad vaistinėse parduodamų vaistų pakuotės ir toliau būtų paženklintos būtinai lietuvių kalba.
 
Atsisakius tokio reguliavimo būtų sukurta daugiau prielaidų pigesniems vaistams: Lietuvos rinka taptų atviresnė vaistams iš didesne rinka ir pigesniais medikamentais pasižyminčios Lenkijos. Žinoma, vartojimo instrukcijos turėtų ir toliau būti verčiamos į lietuvių kalbą, kad pirkėjai būtų informuoti apie vaistų poveikį.
Valdančiųjų noras leisti steigti ligoninėms vaistines yra de facto valstybinių vaistinių tinklo įgyvendinimas. Tokios vaistinės nesumažins vaistų kainų, nepagerins vaistų prieinamumo, o tik sukurs prielaidas didesniam išlaidavimui ir mažesniam skaidrumui.