Lietuvos partizanai: stiprios sveikatos fenomenas

Gediminas Budnikas
2019-04-15
Kai vieną vėlų kovo vakarą, gydydamasis sanatorijoje Palangoje perskaičiau, kad mirė partizanas, dimisijos majoras Vytautas Balsys-Uosis, mano labai gerbiamas ir mylimas žmogus, iš pat ryto išskubėjau į Kauną. Man Vytautas-Uosis buvo tarsi Tėvas, vyresnis brolis, dvasingumo mokytojas.
Lietuvos partizanai: stiprios sveikatos fenomenas

Majoras Vytautas Balsys-Uosis buvo giliai tikintis, darbštus ir pareigingas. Jis beveik 90-ies metų sukakties ėjo atsakingas pareigas. Buvo paskirtas Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio štabo viršininku. Pastatė tėviškėje ne vieną Kryžių ar paminklą žuvusiems partizanams. Vienas reikšmingiausių jo darbų - Kauno Panemunėje, buvusioje turgaus aikštėje, kurios grindinys persismelkusios žuvusių partizanų krauju, pastatytas ąžuolinis paminklas „Pieta“ – motinos skausmas.
 
Tėvų ir Dievo pašaukti
Vytautas-Uosis pasakojo, kad prasidėjus antrai okupacijai juos pasikvietė tėvai Ona ir Zigmas. Tėvas trims sūnums Viktorui, Kazimierui ir Vytautui pasakė, kad reikia eiti ginti namų, savo žemės. Eisi į kariuomenę – kovosi okupanto pusėje. Viktoras žuvo pirmasis, sulaukęs vos 17-kos, antrasis žuvo Kazimieras, tik Vytautą apsaugojo Aukščiausiasis.

Garsios Lukšų šeimos keturis sūnus, būsimus partizanus: Jurgį, Juozą, Stasį ir Antaną atsiklaupusius palaimino motina, nors puikiai suprato vaikų lemtį. Pirmieji trys žuvo, gyvas išliko tik Antanas. Žymiausias jų šeimoje - Juozas Lukša-Daumantas, kuris turėjo galimybę trauktis į vakarus, tačiau pasirinko kovos kelią.
 
Mano močiutė, tėvo Florijono mama, Kostancija Budnikienė, užėjus okupantams, prašė mūsų mamos Valentinos: „Valia, neik kovoti, vaikus apsiratinsi (taps našlaičiais), tegul Florijonas eina.“ Mama ryžtingai atsakė: kas gi, jei ne mes - nuošaly neliksime. Tėvai ėjo į žūtbūtinę kovą turėdami tris mažamečius, nuo metų iki penkerių sūnus. Jie buvo tvirtai apsisprendę ginti Lietuvą. 1945 m. liepos 26 d. apsupus NKVD būriams Lėno mišką, abu tėvai žuvo, mama buvo subadyta durtuvais, atsišaudantis tėvas suvarpytas kulkomis.
Puikiai suprantu tuos jaunus vyrus - jie stojo kovoti už Lietuvos laisvę, nes tai buvo tik vienintelis teisingas pasirinkimas. Tuo metu stribai ir kiti pakalikai masiškai gaudė jaunimą į sovietų kariuomenę. Eiti partizanauti buvo ir tėvų valia, jaunatviškas maksimalizmas. Be abejo, ta karta auklėta patriotiškai - jai Tautos idealai buvo aukščiau visko.
 
Iškilios asmenybės
Kalbant apie iškilias partizanų asmenybes būtina paminėti devyniasdešimt vienerių metų išskirtinio likimo partizaną Joną Kadžionį-Bėdą ir jo žmoną Malviną Gedžiūnaitę Kadžionienę-Sesutę. Tai mano žemietis iš Kavarsko valsčiaus, Ukmergės apskrities. Į ginkluotą pasipriešinimą įsitraukė 1948 m., ištrėmus artimuosius. Buvo Algimanto apygardos, Šarūno rinktinės Butigeidžio kuopos partizanas. 1949 m. paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Kovėsi vienoje kuopoje su žmona Malvina-Sesute. 1953 m. buvo suimti ir nuteisti. Jonas-Bėda buvo nuteistas 25 metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Iškalėjo visus, pabrėžiu, 25 metus. Tremtas į Omsko, Irkutsko, Mordovijos ir Permės lagerius.
 
1978 m., tik grįžęs į Lietuvą ir pajutęs, kad gimtinėje atsiranda vis šviesesnių laisvės pragiedrulių, Jonas ėmėsi aktyvios politinės veiklos. Jis po visą Lietuvą platino savaitraštį „Katalikų kronika“. Saugumui jis buvo tikra „bėda“ ir galvos skausmas - jeigu suimdavo, tai be įkalčių. Vis dėlto 1983 m. suimamas ir ištremiamas į Karaliaučių. Į jau mitinguojančią Lietuvą grįžo tik 1989 m. Faktiškai grįžo pačiu laiku.

 
2019 m. Sausio iškilmėse Seime, apdovanojant septynis Laisvės kovų dalyvius: Vytautą Balsį-Uosį, Juzą Jakavonį-Tigrą, Joną Kadžionį-Bėdą, Joną Abukauską-Siaubą, Joną Čeponį-Vaidilą, Bronislavą Juospaitį-Direktorių ir Juzą Mocių-Šviedrį, iškilmingą kalbą partizanų vardu teko pasakyti Jonui Kadžioniui-Bėdai. Aš kalbos necituosiu, daugelis ją girdėjote. Pasveikino, padėkojo už apdovanojimą, vėliau įvardijo vieną iš rimčiausių problemų, kad dar gilus okupacinis įšalas ir jo dvasia, dar daug pelėsinio grybo, kuris žudė ir žudo ne tik tautos kūną, bet ir sielą.
 
Suminėjo, kad Seimas - tarsi Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira Tiesai, Grožiui, Gėriui, ir uždara bet kokioms nužmogėjimo srutoms. Dieve, Jums padėk, kalbėjo J.Kadžionis-Bėda. Sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą. Turėjo omenyje mariukų ir rūtelių savo šmeižikiškos makulatūros platinimą ne tik Lietuvoje. Vardan ko? Savo tuščios melagingos saviraiškos, vardan Judo kelių sidabrinių? Ar gi neturint jokių faktų, juodinti Adolfą Ramanauską-Vanagą, dar baisiau išsišaipyti iš sovietmečiu mūsų teisėto Lietuvos vadovo, partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto yra ne valstybės pamatų griovimas?

 
Savo kalboje sakė, kad tas, kuris nepatyrė didelio skausmo ir netekties, gali ir suabejoti šalies istorijos faktais ir tautos siekiais bei tikslais. Mes neturime tikėti svetima ranka parašyta ir sufalsifikuota mūsų šalies istorija. Palinkėjo išbristi iš brūzgynų, sutemų ir raistų į šviesos vieškelį. Nusimesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi-baigė savo kalbą Jonas Kadžionis-Bėda. Po jo kalbos visi atsistoję ilgai plojo. Teko skaityti šios kalbos atsiliepimus. Buvo ir tokių, kuriems nepatiko atviras žodis, kurie rašė, kad kalba parašyta specialiai jam. Tai visiška netiesa. J. Kadžioniui-Bėdai niekas neįpirš svetimos nuomonės. Jis savo gyvenimu įrodė dvasinį tvirtumą ir sau niekada nemelavo.
 
Nepalaužti sunkumų
Turbūt ne vien mane stebina, ir džiugina, kad mūsų žmonės, partizanai, politiniai kalinai, tremtiniai tokie ilgaamžiai. Vytautas Balsys-Uosis, praėjęs vario kasyklų katorgą, amžinybėn išėjo devyniasdešimt šešių, jo vienmetis, taip pat praėjęs visus mirties gulagus, sulaukęs devyniasdešimt ketverių metų mirė žymus partizanas, disidentas Antanas Lukša, Juozo Lukšos-Daumanto brolis. Šie du vyrai buvo bendraamžiai net gimę tą patį mėnesį-gegužę. Kalbant apie Juozą Jakavonį-Tigrą, Juliją Žibutienę-Liepsną, Joną Kadžionį-Bėdą, Joną Abukauską-Siaubą, Joną Čeponį-Vaidilą, Bronislovą Juospaitį-Direktorių, Juozą Mocių-Šviedrį ir kt., kurie dar aktyvūs, ir duok Dieve sulaukti jiems šimto metų!

Man garbė pažinti ne vieną ir ne du devyniasdešimtmečius iš Šaulių sąjungos, tremtinius, dar tikrai stiprius žmones. Sunkiai suvokiama protu, kaip nepriteklius, beveik badas, šaltis, alinantis darbas kasyklose po šešiolika valandų jų nepalaužė. Kaip tokiose sąlygose žmonės išgyveno ir ne tik išgyveno, bet ir grįžę pratęsė ilgą ir prasmingą gyvenimą. Jie nepalūžo dėl didelio troškimo grįžti į Tėvynę ir perduoti jaunimui tai, ką jie patyrė. Juos palaikė du didieji Šventi gyvenimo stulpai, tai Tėvynė ir Dievas.
Gediminas Budnikas, žuvusių partizanų Valentinos ir Florijono Budnikų sūnus
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Dr. A.Patašius: prostatos prevencijoje lietuviai rodo kelią Europai

    Dr. A.Patašius: prostatos prevencijoje lietuviai rodo kelią Europai

    Gydytojas urologas onkologas dr. Aušvydas Patašius kasdien keliais frontais kovoja prieš prostatos vėžį &ndas...
    I.Bakanienė: raidos sutrikimų daugėja ir dėl aplinkos veiksnių

    I.Bakanienė: raidos sutrikimų daugėja ir dėl aplinkos veiksnių

    „Tėvai atvesti vaiką pas specialistus neretai delsia dėl baimės, kad bus nustatyta diagnozė, kurią lydės „etiketė&ldqu...

    Budinti vaistinė


    Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

    Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

    Seime vėl registruotas siūlymas įteisinti mobiliąsias vaistines.  
    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Mobiliąsias vaistines M.Jakubauskienė vadina sveikintina iniciatyva

    Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė sako, kad mobiliosios vaistinės būtų gera galimybė priartinti vaistų įsigijimą gy...

    razinka


    Sveika šeima


    Kodėl mes viską skaičiuojame?

    „Man dar trūksta pusantro tūkstančio žingsnių“, „per tris valandas perskaičiau 120 puslapių“, „čia tikrai daugiau nei dešimt gramų cukraus“, „šiąnakt giliai miegojau tik 4,5 valandos”, „mano grojaraštyje - jau 800 dainų“... Kai prie vakarienės stalo eili...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Tamsioji senatvės pusė – šiurpūs savižudybių rodikliai

    Urugvajuje vyresnio amžiaus žmonių savižudybių mastas kelia nacionalinį susirūpinimą, tačiau statistiniai duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje situacija dar kritiškesnė. Abiejų šalių ekspertai kaip pagrindines problemas įvardija nutrūkusius socialinius ryšius, vienišumą ir pagalbos trūkumą.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Piliulė nuo vienatvės
    Henrikas Vaitiekūnas Piliulė nuo vienatvės
    Pasiryžę gimdyti? Niekada!
    Gediminas Karoblis Pasiryžę gimdyti? Niekada!
    Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti
    Andrej Rudanov Medicinos bendruomenė – atsakingas valstybės partneris. Laikas tai išnaudoti

    Naujas numeris