Bepigu verslininkui. Toje ligoninėje dirbančiam (ir nemažai uždirbančiam) gydytojui – jau brangoka. O jei sakote, kad išeitis – oficiali automobilių stovėjimo aikštelė, turbūt esate visai ne Santariškių sveikatos miesto lankytojas ar darbuotojas: mat aikštelėje vietų skaičius – ribotas. O kasmet prašymą stovėjimui įsiregistruoti paduodantis daktaras Jonas, kasmet gauna tą patį atsakymą: „Galimybių suteikti apmokamą automobilio stovėjimo vietą nėra“.
Dukart per mėnesį į Santariškes mamą veža ir Petras. Jau devintą ryto toji mama sėdi prie kraujo laboratorijos durų. Paskui laukia atsakymo. Paskui dar echoskopija. Paskui – vėl konsultacija pas šeimos gydytoją. Ir kaip beskubėsi – jau popietė atėjo. O „skaitliukas“ tiksi.
 
Šiame rašiny nė žodžio nerasit apie tai, kiek pritiksėjo. Vienur brangiau, kitur – pigiau. Vienam penki eurai – ne pinigas, kitam – dviejų parų išlaidos. Ne apie tai šiandien. Bet ėmė ir nustebino senas prietelius Michailas Bravermanas:
- Kiek Jūs, daktare, už automobilio stovėjimą mokat? – klausiu Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Konsultacijų centro vadovo.
- Nemokam, - sako jis. – Ir patvirtina, kad už aikštelę prie ligoninės jau kelerius metus nemoka nei gydytojai, nei pacientai.
Skubu patikrinti informaciją: kalbuosi su ligoninės direktoriaus pavaduotoja valdymui Daina Balčėtiene:
- Nemaži kalneliai nuversti, kol tai pasiekėm, - sako administracijos atstovė. – Reikėjo daug pastangų, derybų, o su bendrove „Parkingas“ bylinėjomės net teismuose. Bet laimėjom.
 
Tai atsitiko, kai universitetinė ligoninė iš Vilniaus savivaldybės rankų perėjo Sveikatos apsaugos ministerijos žinion. Tada dėl neaiškių priežasčių ligoninei nebuvo perduoti inžineriniai statiniai: keliai, šaligatviai, aikštelės. (Sako, kad tos priežastys aiškios: sostinės savivaldybė niekaip nenorėjo paleisti iš rankų vištos, dedančios aukso kiaušinius). Bet – nors sunku tuo patikėti – tuomet nugalėjo sąžinė ir altruizmas: aikštelės tapo nemokamos. Ir pacientams ir daktarams. Taip yra ir šiandien. Tačiau geriečiams ir altruistams visuomet koją kas nors pakiša. Tad dabar ligoninei vis vien reikia kovoti: su aplinkinių daugiaaukščių gyventojais, statančiais automobilius ten, kur turėtų stovėti pacientų mašinos.
 
Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius Jonas Sąlyga pirmiausia pacientų atsiprašė, kad dėl statybos darbų viena automobilių stovėjimo aikštelė laikinai atiduota statybininkams. Tačiau užtikrino: nekada nebus, kad dėl kelių šimtų ar net tūkstančių eurų nepatogumus patirtų žmonės, kurie kreipiasi pagalbos:
- Kuomet ligonis žino, kad aikštelė pas mus nemokama, su geresne nuotaika atvažiuoja. Be papildomo streso. O tai jau taip pat žingsnis sveikatos link,– sako Jonas Sąlyga.
 
Apie tą papildomą stresą.
Pasaulyje yra viena diagnozė, kuri gerokai baisesnė už visas kitas krūvon sudėtas. Didžiausi stipruoliai palūžta, išgirdę, kad skubiai teks vykti į Nacionalinį vėžio institutą. Tad buvau nustebintas, kad šiandienos mūsų temai laiko rado ir iki begalybės užimtas šio instituto direktorius profesorius Feliksas Jankevičius.
Priminiau profesoriui ir sąlyginai nesenus įspūdžius apie ne tik brangias, bet ir nuolat vietos stokojančias stovėjimo aikšteles prie šios gydymo ir mokslo įstaigas. Šiandien situacija visai kita, nei anapus gatvės. (Anapus gatvės – pamiršusiems primenu – Santariškių klinikos).
 
Nacionalinis vėžio institutas turi ne vieną, o net tris nemokamas stovėjimo aikšteles. Vienoje jų - su leidimais - automobilius stato gydytojai. Ta, kuri arčiau gatvės, skirta visiems. Ir todėl kartais kyla jokiame projekte nenumatytų problemų. Pavyzdžiui: į nemokamą aikštelę įvažiuoja pilietis, pasistato automobilį ir – kirtęs gatvę - eina į darbą. Tik štai: toji jo darbovietė yra ne Nacionalinis vėžio institutas, o mūsų jau nesyk minėtos Santariškių klinikos. Formaliai pilietis teisus. Moraliai – nelabai.
- Ar statot automobilį anapus gatvės? – klausiu Santariškių šeimos gydytojo Valerijaus Morozovo. Daktaras šypsosi:
- Pasistatau automobilį maždaug per kilometrą nuo klinikų. Ten – ne tik nemokama, bet ir ...sveika. Nes septynias-aštuonias minutes iki darbo paėjėti – ypač pavasarį - puiki dienos pradžia.
 
Bet sugrįžkim į Nacionalinio vėžio institutą.
Kadais čia esančiose aikštelėse būta ir didelės kamšalynės, ir nemažų paciento išlaidų. Situacija pasikeitė, pasirašius koncesijos sutartį. Kas tai? Pagal koncesijos taisykles bendradarbiauja viešojo ir privataus sektoriaus atstovai. Dar labiau supaprastinus – schema būtų tokia: „jūsų pinigai – mūsų sąlygos“. Kaip viena sąlygų buvo numatytos ir nemokamos stovėjimo aikštelės prie Nacionalinio vėžio instituto.
Neturime tikslo aprašyti detalių derybų ir buvusių sunkumų. Tačiau viskas stojo į vietas, kai vienoje Kauno gydymo įstaigų išgirdome kad „...mūsų tikslas – žmones gydyti, o ne stovėjimo aikštelėmis rūpintis.“ Bet nenorėčiau ten gydytis.
 
Tiesa, būtume neteisūs, jei sakytume, kad ligoniams su automobiliais neatsiveria ir Santariškių ar Kauno klinikų vartai. Jei gražiai paprašai – atsiveria. Jei gražiai pakalbi – iš priėmimo skyriaus tau atveš ir ligonio nugabenimui skirtą invalido vežimėlį. Bet – kol eini dėl to vežimėlio tartis  nuo barjero iki priėmimo skyriaus beveik du šimtai metrų), tavo automobilis taip pat turi kur nors stovėti. O vietų nėra. O jei dar kelią „greitajai“ užstoji?..
Dabar darsyk pažvelkit į rašinio pavadinimą. Taip sako ne gydytojai. Taip sako gydymo įstaigų stovėjimo aikštelių valdytojai ir šeimininkai.
Nes jie žino: norint laimėti kazino, reikia turėti... savo kazino.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!