Na, galiu galvą padėti: nematėt jūs jo verkiančio. Nes tam gražuoliui ašaros iš akių upeliais teka tik tuomet, kai jis gabalais auką drasko. Erazmas Roterdamietis - posakio „krokodilo ašaros“ autorius - aiškino, kad verkia tie krokodilai todėl, jog aukos gailisi. Ogi filosofinę mintį ponas Erazmas turėjo tik vieną: taip apibūdino veidmainišką skriaudiką. Šiandien ir mes taip pat galvojam. Bet mokslininkai aiškina kitaip. Jie sako, kad ne ašaros Nilo gyventojui teka, o per akis išsiskiria seilių liaukų išskyros: kad nepaspringtų.
Bepigu krokodilo ašaras nagrinėti. Pasakykit, kodėl patys ašarą nubraukiat jausmingą filmą žiūrėdami, bet tą pačią istoriją skaitydami net nebandot sukūkčioti?
Bandysiu panagrinėti ne tik jausminius, bet ir fiziologinius ypatumus. Nes patys gi tokiems – iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingiems dalykams – tikrai neturite laiko. Ir dar – kuomet rašysiu apie svogūnų pjaustymo ašaras, pasistengsiu būti jums naudingas.
Šiaip jau ašaros atlieka rimtas fizines funkcijas. Jos – kaip tepalas kokiam mechanizmui. Bet netgi akių gydytojas neims aiškinti, kad ašaros būna trijų rūšių: bazinės, refleksinės ir psichinės. Štai tos bazinės ir yra „tepalas“: kad akys neišdžiūtų, kad nepasigautumėte „sausų akių“ sindromo. Refleksinės padeda išplauti į akis pakliuvusias pašalines detales ar garus (apie svogūnus – dar kiek vėliau). O štai psichinės ašaros – jos šiandien mums svarbiausios – tai atsakas į emocijas: pyktį, liūdesį, džiaugsmą, fizinį skausmą. Apie psichines ašaras medikai yra linkę kalbėti, kaip apie natūralų, skausmą malšinantį vaistą. Be to, jos pašalina iš organizmo tam tikrus toksinus, kurie atsakingi už stresą. Ir tai – viena priežasčių, kodėl išsiverkę mes jaučiamės geriau. Taigi, verkti yra sveika.
Bet nė vienas mūsų nenorime verkti viešai! Nes nepatogu kažkaip. Nes gėda. Nes „vyrai neverkia“. Bent jau taip nuo mažumės bando įteigti mums mūsų gerosios mamos. Bet psichologai sako, kad tos mamos yra neteisios. Ir dar jie sako, kad visiškai negėda verkti kitų akivaizdoje. Nes, girdi, viešai išreiškus jausmus, galima toliau judėti į priekį.
Minesotos universiteto biochemikas Williamas Frey‘us suskaičiavo, kad moterys verkia 5,3 karto, o vyrai tik 1,3 karto per mėnesį. Tiesa, paaiškinimas, kodėl taip yra - kiek neįtikimas: manyta, kad senovėje, kai vyrai traukdavo medžioklėn, jie tramdė ašaras, nes... išverktomis akimis sunkiau ietimi pataikyti į žvėrį. Priskirkim tai nepatikrintų istorijų kategorijai.
Dar viena nepatikrinta teorija (dirbdamas žurnalistu jos pasireiškimą nekart Lietuvoje esu stebėjęs) yra ta, kad, girdi, verksmą turėtume priskirti prie neverbalinės komunikacijos pasireiškimų. Kaip komunikacijos priemonę jį naudoja tie, ašaromis apsipilantieji, kurie siekia paskatinti altruistinį aplinkinių elgesį: tie, kurie nori tam tikru laiku išprašyti atostogas ar tikisi, kad šefas padidins atlyginimą. Žinoma, taip komunikuoja tik dailioji lytis. Padeda tai retai.
Dažniau padeda kita moteriškoji verksmo pusė. Neuromokslo leidiniuose galima aptikti, jog ašaros – stiprus cheminis signalas, kuris evoliucine prasme susiformavo kaip priemonė, nesąmoningai sumažinanti agresyvų arba seksualinį vyrų elgesį. Neuromokslininkai daro išvadą: verksmas veikia kaip prevencija prieš išprievartavimą. Po tokio teiginio galima šyptelėti, bet galima ir visai rimtas išvadas padaryti: emocinis verksmas gali tapti atsaku į nekontroliuojamą aplinkinį pasaulį. Tai socialinis signalas, skirtas parodyti pažeidžiamumui ar gauti užuojautos.
Jaunų tėvelių dėmesiui. Neabejokite, jog ką tik gimę kūdikiai verkia nuoširdžiai. Jie žodžių nemoka, tad verksmu perduoda pirminius poreikius. O vėliau ašaros tampa... manipuliacijos įrankiu: matėte gi parduotuvėje besiožiuojantį pyplį. Pažiūrėkit į jo akis: ašarų – nė lašelio. Tik riksmas.
Dabar – norit tikėkit, o jei netikit – patikrinkit: per gyvenimą žmogus išverkia apie 70 litrų ašarų! Tie, kurie tuos kibirus pilstė ir matavo dar pranešė, kad 50 proc. ašarų išliejama iš širdgėlos, 39 proc. – iš graudulio, pykčio, rūpesčių ir skausmo, 21 proc. – iš laimės.
Matuota Amerikoje. Lietuvoje, manau, didžiausias procentas būtų nuo... svogūnų pjaustymo. Bet skaičių neturiu, todėl – vėl prašom gabalėlį teorijos.
Perpjovę svogūną, pažeidžiate jo ląsteles. Tuomet į aplinką pakliūva aminorūgščių sulfoksidai. Tie sulfoksidai, patekę į jūsų akis reaguoja su jas drėkinančiu vandeniu. Tada keičiasi cheminių junginių forma ir – be kitų medžiagų – susidaro silpna sieros rūgštis. Toji silpnutė sieros rūgštis ir priverčia Jus markstytis bei nemaloniai dirgina. Į dirginimą reaguoja akių nervinės galūnėlės: imate verkti.
Ką daryti? Štai jums du gyvenimo patikrinti variantai. Pirmas: prieš pjaustant sudrėkinti tiek patį svogūną, tiek peilį. Bet efektyvesnis yra antras variantas: prieš pjaustydami svogūną, palaikykite jį 15 minučių šaldytuvo kameroje. Nebeverksite.
Na, jei jau patarimus pradėjome, dar vienas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Jūratė Jankauskienė nuo kompiuterių nuvargusias ir išsausėjusias mūsų akis siūlo gydyti... medumi. Jas sudrėkins paprastas medaus ir vandens mišinys. Tam pačiam tikslui tiks ir kiti bičių produktai – žiedadulkės, bičių pienelis, pikis. Pasikonsultuokite su akių daktaru, ir – pirmyn!
Savaitinės apžvalgos gale darsyk noriu patvirtinti tai, ką tik probėgšmais išgirdote.
Žmonės, kurie verkia, žiūrėdami jautrius filmus – patys stipriausi. Nes rūpestis dėl kito žmogaus – net jei tas asmuo tėra fiktyvus filmo herojus – nėra silpnybės požymis.
Ne silpną charakterį rodo ašaros, o tik dabartinę jūsų būklę. Kai tik siela išsilaisvina ir nusiprausia, vėl aiškia galva galite grįžti prie įprastinių darbų.
Beje. Ar esate matę bent vieną verkiantį mūsų Seimo narį?
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: