Pavasaris yra tradiciškai tas metas, kai visi nori atsikratyti susikaupusių per žiemą atliekų, sutvarkyti kiemą, namus, aplinką. O atliekų yra įvairių.
Tie, kas bent kartą lankėsi ligoninėse, o ir tie, kuriems rūpi mūsų saugi aplinka, tikriausiai yra pagalvoję, kurgi dedamos gydymo procese susidariusios atliekos, ar jos teisingai tvarkomos. Apie tai kalbama ir rašoma nedaug, visų pirma, matyt, todėl, kad tai labai specifinė ir gana siaura sritis, rūpinti tik medicinos darbuotojams. Tačiau ji svarbi ir visuomenei.
Medicininės atliekos, kaip nurodo atitinkama Lietuvos higienos norma – tai žmonių sveikatos priežiūros (gydymo, diagnostikos, reabilitacijos, slaugos, ligų prevencijos, teismo medicinos ekspertizės) ir su ja susijusių mokslinių tyrimų atliekos. Iš esmės tai atliekos su krauju ir (ar) kitais kūno skysčiais, laboratorijų tiriamoji medžiaga, kūno dalys ir organai, kraujas ir jo komponentai, biopsijos bandiniai ir pan.
Medicininių atliekų kiekis didėja. Ir tai nenuostabu – juk gerėja sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, be to, visuomenei senstant didėja jai teikiamų sveikatos paslaugų kiekis. Tai kaipgi tvarkosi mūsų medicinos įstaigos, kad jų veikloje susidarančios medicininės atliekos nesukeltų neigiamo poveikio aplinkai, žmonių ir gyvūnų sveikatai?
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras yra patvirtinęs Lietuvos higienos normą dėl medicininių atliekų tvarkymo saugos reikalavimų, kuriais vadovaujantis atliekas reikia išrūšiuoti į nepavojingas ir infekuotas (pavojingas). Yra galimybė infekuotas medicinines atliekas nukenksminti specialiuose tam reikalui skirtuose įrenginiuose. Pašalinus medicininių atliekų kenksmingumą, jos tampa nepavojingos nei aplinkai, nei visuomenei ir be jokio pavojaus gali būti šalinamos kaip komunalinės atliekos.
Čia ir prasideda sveikatos priežiūros įstaigų vargai, kuriuos galėtume pavadinti vargais dėl kodų. Kaip reikalauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas kiekviena atliekų rūšis yra koduojama: vienokį kodą turi infekuotos atliekos, kitokį – nepavojingos medicininės atliekos.
Galiojantys teisės aktai nurodo, kad infekuotos medicininės atliekos, apdorotos medicininių atliekų kenksmingumo pašalinimo įrenginiuose, laikomos nepavojingomis atliekomis. Nukenksmintas, nepavojingas nei aplinkai, nei žmogui atliekas galima būtų šalinti kaip komunalines atliekas. Tačiau šiuo metu ši galimybė neegzistuoja, nors tuo suinteresuotos beveik visos didžiosios Lietuvos gydymo įstaigos. Kodėl taip yra? Pasirodo, kliuvinys yra atliekų kodavimas. Apdorotos, medicininių atliekų kenksmingumo pašalinimo įrenginiuose nukenksmintos atliekos turi kodą 18 01 04, kuris nepriskiriamas komunalinėms atliekoms. Nepriskyrus šių atliekų komunalinėms atliekoms, jų nepriima komunalinių atliekų sąvartynai. Tokiu atveju nėra tikslo ir rūšiuoti medicinines atliekas, nes tiek infekuotų medicininių atliekų, tiek nepavojingų medicininių atliekų, net jei jos yra nukenksmintos specialiame įrenginyje, vežimo kaina yra tokia pati. Kam reikalinga įsigyti brangiai kainuojančius įrenginius nukenksminimui (autoklavus ir kt.), jei jų pagalba apdorotos medicininės atliekos vis tiek bus vežamos už tą pačią kainą kaip ir pavojingos atliekos? Kur čia racionalumas ir logika? O kaina juk labai svarbus faktorius.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtoja.
Kadangi sveikatos priežiūros įstaigos yra laikomos medicininių atliekų gamintojomis, tai, suprantama, šių atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti savo lėšomis, kurių joms ir taip nepakanka.
Jei kodai būtų sutvarkyti, kaip siūlo sveikatos priežiūros įstaigos, jos, įvertinusios savo galimybes (finansinius, žmogiškuosius, techninius išteklius ir kt.), pačios galėtų priimti sprendimus dėl medicininių atliekų tvarkymo būdo ir galėtų pasirinkti: atiduoti infekuotas atliekas vežėjui, ar jas nukenksminti vietoje ir tik tada atiduoti vežėjui. Nukenksmintų medicininių atliekų šalinimas kartu su komunalinių atliekų srautu finansiškai motyvuotų gydymo įstaigas, nes tai pigesnis ir racionalesnis lėšų panaudojimo būdas. Apytikriais skaičiavimais tai kainuotų pigiau bent 10–15 kartų skaičiuojant už 1 kg. Sutaupytos lėšos galėtų būti skiriamos gydymo reikmėms.
Šie aktualūs klausimai jau buvo nagrinėti 2010 m., Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko medicininių atliekų tvarkymo valstybinį auditą. 2010 m. lapkričio 17 d. ataskaitoje Nr. VA-P-30-2-22 „Medicininių atliekų tvarkymas“ pateiktais duomenis, Vilniaus, Utenos, Šiaulių, Tauragės, Klaipėdos regionų komunalinių atliekų sąvartynai nepriima nepavojingų (neinfekuotų) medicininių atliekų. Valstybės kontrolė Sveikatos apsaugos ministerijai ir Aplinkos ministerijai rekomendavo nustatyti sveikatos priežiūros įstaigų poreikį šalinti nepavojingas medicinines atliekas sąvartynuose ir, siekiant taupesnio šių atliekų tvarkymo, siūlyti regionų atliekų tvarkymo centrams sudaryti galimybes nepavojingas medicinines atliekas šalinti regioniniuose atliekų sąvartynuose.
Neteko girdėti, ar kas nors tuo klausimu jau padaryta, nors žinau, kad beviltiško susirašinėjimo srautai tarp medicinos įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos bei Aplinkos ministerijos nemažėja. Ar dar ilgai suinteresuotos medicinos įstaigos lauks atsakymų, o mokesčių mokėtojai piktinsis dėl netaupiai naudojamų jų uždirbtų ir sumokėtų mokesčių panaudojimo?
A.Sterlčiūnas yra Seimo narys
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: