Ta tema straipsnių yra prirašyta daugiau, nei pasaulyje buvo Biblijos leidimų. Ir tai kelia įtarimą, kad šiame rašiny nieko naujo nerasite. Antra: vien lietuvių kalba analogiškų publikacijų būta daugiau nei tūkstantis. Ir – priklausomai nuo jūsų požiūrio į profesoriaus Jurgio Brėdikio knygas – tebūna jums leista patiems apsispręsti, ar verta tai skaityti.
Priešingai nei kitais ketvirtadieniais, tai nėra pamąstymas apie liūdnąją būtį ar linksmąją nebūtį. Rašinys apie tai, kas pavadinime užrašyta. Bet, kol galutinai neįsibėgėjom, tradicinis namų darbas.
Kiek kilometrų yra iki Saulės? Suprantu, kad ne visiems tai turėtų rūpėti. Todėl kitas klausimėlis - lengvesnis: kaip manote, kokia oro temperatūra vasaros vidurdienyje galėtų būti Marse? Normali: apie 20 laipsnių šilumos. Nedaug nustebinau? Nes, įtariu, kad artimu metu nežadate ten vykti.
Bet dabar bus šneka apie tai, kur, norite ar nenorite, jums teks atsidurti. Anksčiau ar vėliau. Kaip ten tuose anekdotuose? „Gros muzika, bet tu jos nebegirdėsi...“ Nes būsi miręs. Ir kai tai suvoki, pulsas iškart padažnėja. O jei dar nepadažnėjo, gal bent jau pasipiktinote? Gal šitą rašinį šalin jau metate? Stabtelėkite dar sekundėlei: atsiverskite Hablo kosminio teleskopo internetinius vaizdelius. Ir, ilgai nedelsdami, išsirinkite vietą, kurioje ateity (?) norėtumėte gyventi.
Gyventi? Tuoj suksim konkretesnių sąvokų link. Tik prieš tai dar turiu priminti, kad nesikėsinsiu į jūsų religinius jausmus. Ir necituosiu nė vieno lietuviško autoriaus (nors prof. J.Brėdikį jau tarsi pareklamavau). Bet prašome patikėti: jo mintys įtakos šiam rašiniui nepadarė. Todėl dabar jau - tikras klausimas.
Ar tikrai numirštame, kuomet numirštame?
Tūkstančių tūkstančiai šito tylomis arba garsiai klausė. Knygų knygos ir filmų filmai atsakymus įteiginėjo. Su reinkarnacijų pavyzdžiais. Su vaikų pasakojimais, kaip jie gyveno ankstesnius gyvenimus, o po to atpažino tas šalis, kuriose niekuomet iki tol, rodės, nebuvo. Ir dar apie tai, kaip kai kurie rimti ir tikrai sveiko proto piliečiai ne tik iš palubės stebėjo save ant operacinio stalo. Jie dar puikiai girdėjo, ką tuomet apie juos kalbėjo daktarai ir slaugytojos. Ir dar jūs, žinoma, esate skaitę, kad po mirties kūnas palengvėja lygiai 21 gramu - tiek, kiek sveria sąmonė. Bet ne, niekas nėra sakęs apie sąmonę: visi teigė, kad tiek sveria mus paliekanti dvasia.
Žinoma, keista, kad niekas šiandien negali to nei patvirtinti, nei paneigti. Bet, kodėl tuomet tvirtina? Nes, jei viską taip puikiai pamenate, ir nebuvote miręs. Gal tik kažkiek apmiręs. Arba tai buvo klinikinė mirtis, kuri, anot statistikos, aplanko ne taip jau ir retai. Tiesa, dažnai nuo jos vienu ar kitu būdu pasprunkama. (Susidomėjusiems ar norintiems žinias pagilinti: Raymond Moody. Life After Life, 1975. Yra ir lietuviškas knygos variantas. Toje knygoje – 150-ties žmonių mirties ataskaitos). Tačiau dabarties mokslininkai iš psichoterapeuto knygos, parašytos prieš pusamžį, jau šaiposi: kaip čia yra? Numirė, o paskui papasakojo, ką numirę matė? Taip nebūna! Todėl – bėgte! – prie šiandienės sampratos! O ta modernioji mirties samprata yra ir fizinė, ir medicininė, ir didžiąja dalimi – filosofinė. Todėl keletas artimiausių sakinių jūsų dėmesio tikrai pareikalaus.
Pradžioje – beveik nieko lietuvaičiams nesakančios pavardės. Bet, jei laiko suradę, jas (ir, žinoma, tų žmonių darbus) į vieną virvelę suvysite, vaizdelis sušvytės naujai. Taigi: JAV filosofai Danielis Kolakas ir Frymanas Daisonas; austrų fizikas Erikas Šredingeris; anglų filosofas ir matematikas Alfredas Vaithedas. Apie bet kurį jų galima parašyti tiek pat knygų, kiek visi jų yra parašę. Manoji užduotis dar sunkesnė: sudėlioti TAI į keletą sakinių. Neklystant ir dar taip, kad įdomu būtų, nepavyks. Tačiau pabandyti visuomet leistina.
Ilgamečiai neurologijos tyrinėjimai ir šiuolaikinė technika jau leidžia tvirtinti, kad iškart po organizmo fizinės mirties smegenys ima generuoti galingus elektros impulsus. Neradę tų impulsų kilmės, tyrėjai neatsargiai pajuokavo: girdi, juos sukelia iš kūno siekianti ištrūkti siela. Bet tyrimus perėmęs ir analogiškus rezultatus gavęs Arizonos universiteto profesorius Stiuartas Hamerofas juokauti nebuvo linkęs. Keliolika metų trukę jo tyrimai nuolat rodė tą patį rezultatą: nežemišką elektros impulsų aktyvumą TUO METU. Jo darbe tai štai kaip įvardinta: žmogaus smegenys - kvantiniai kompiuteriai. Pagrindinė jų programa (kas juos užprogramavo? – H.V.), kol žmogus yra gyvas, slypi sąmonėje. O kai ši apleidžia biologinį kūną, kuomet mirusiame organizme sielos nebelieka, tuomet pagrindinė smegenų sudedamoji dalis – kvantinės dalelės – ima veržtis ten, iš kur atėjusios, t.y. į kosmosą. Jos vėl (?) tampa Visatos dalelytėmis. Atsakymą į klausimą, kaip tos kvantinės dalelytės kažkada (galbūt, mūsų gimimo metu) žmogiškuose kūnuose atsirado, profesorius su kolegomis atsakymą kažkokias formules pasitelkę taip pat atrado. Įrodė (?), kad jos egzistavo jau tuomet, kai dar nė mūsų planetos, nei kažkokios saulės ir kažkokio marso nebuvo. Jos KAŽKAIP radosi tuomet, kai visata ir sistema dar tik formavosi. Arba - kai Visatą ir Sistemą KAŽKAS formavo.
Dar viena iki galo čia nepakankamai paaiškinta S.Hamerofo ir jo draugų kompanijos išvada: mūsų sielos (ir mintys, ir apskritai mąstysena) sukurta (sudaryta, suraizgyta) visai ne iš neuronų, o iš daug tvaresnės medžiagos – iš Visatos Audinio.
Čia buvo žodžiai tiems, kurie ir be šio rašinio tikėjo Pomirtiniu Gyvenimu.
Tiems, kurie pomirtiniu gyvenimu tiki, bet ne taip jau ir tvirtai, radome kitokius žodžius. Anot klinikinėje mirtyje pabuvusiųjų, pats mirties momentas nėra nei baisus, nei skausmingas. Na, gal tik šiek tiek. Tik pradžioje. O paskui - sako ten užtrukusieji – taip gera, kad net grįžti nebesinori. Kad būtų dar gražiau, pridėsiu ir nuogirdą: sako, kad ir muzika TEN graži. Ir kvepia skaniai.
Bet norime būti iki galo teisingi. Todėl dabar – deja! – turime išklausyti ir opozicijos nuomonę.
Berlyno ir Sinsinačio (JAV, Ohajis) mokslininkai mano kitaip. Jie teigia, kad mirties akimirkos neuronų pliūpsnį smegenyse įmanoma paaiškinti daug paprasčiau. Girdi, tos encefalogramos fiksuoja tik elektros krūvių depoliarizaciją. Ir paaiškina: neuronai mūsų smegenyse sudaro ilgą elektros grandinę. O kuomet mirštame - tarpniauroninėse jungtyse ima trūkti deguonies. Smegenys vis dar jo ieško. O neradusios keičia potencialą. Todėl, girdi, su Didžiąja Visata tai neturi nieko bendro.
Bet gi ne veltui pabrėžiau, kad tai - opozicijos nuomonė. Ar šiandien ji rūpi mums?
Ir nesvarbu, kaip į pastarąjį klausimą atsakėte: vis vien siūlau dar neišvykti. Pabūti.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: