Tikrų tikriausias atsitikimas: vienoj rimtoj šaly mokslininkai pasiūlė užsidirbti... beždžionėms. Jei joms pasisekdavo nuspausti nelengvai nulenkiamą rankeną, gaudavo vynuogių kekę.
Po kurio laiko - kai beždžionės suprato, kad dirba ne už dyką – užduotį joms pasunkino: atlygį tie į mus panašūs gyvūnėliai ėmė gauti spalvotais skrituliukais. Žetonais. Vėliau beždžionių tyrėjai nuėjo dar toliau: už baltą žetoną beždžionė gaudavo vynuogių, už raudoną – stiklinę sulčių, o už mėlyną – indelį jogurto. Dar po pusmečio – jūs nepatikėsite! – banda išsisluoksniavo: atsirado dirbančių (visą dieną rankeną spaudinėjusių), atsirado taupančių (slepiančių „pinigus“) ir net žetonus vagiančių. Dar vėliau: radosi beždžioniškųjų asmenybių, žetonus keičiančių į... seksą.
Nuoroda nepatikėjusiems: apie visa tai rašoma profesoriaus Gedimino Navaičio knygoje „Laimėtojai“. Ir, nors knyga skirta psichologinei bei socialinei loterijų laimėtojų analizei, ją tinka perskaityti dabar: prieš Didžiąsias Metų Šventes. Nes būtent šiomis dienomis visi imame daugiau kalbėti (arba galvoti) apie dovanas ir pinigus. Nebūtinai apie asmeninius. Nes jau tuoj tuoj bus patvirtintas ir visos Lietuvos biudžetas.
Į dvi dalis mūsų pasaulį (t.y. medikus ir jų pacientus) šiomis dienomis perskėlė POLA prezidentas Šarūnas Narbutas. Taip pat dėl pinigų. Štai ką jis teigia: „Patikslintame PSDF biudžeto projekte aiški žinutė – 7513-ai pacientų nepirksime efektyvių vaistų tik todėl, kad medikai papildomai gautų po 50 eurų per mėnesį. Dar 200 milijonų eurų valdžia atidės rezervo papildymui. Ir taip tuos 7513 pacientų pasmerks mirčiai...“
Jei G.Navaitis būtų tik psichologijos profesorius, apie tai jam ir neužsiminčiau. Bet šie skaičiai profesoriui įdomūs. Nes, kuomet buvo Seimo narys (2008-2012), teko ir jam pačiam plikomis rankomis prie biudžeto prisiliesti. Psichologo komentaras toks, kad ir jus turėtų sudominti.
- Apytikslis kasmetinis Lietuvos biudžetas yra apie 12 milijardų, - sako profesorius. - Nuo to skaičiaus nubraukim keletą nulių ir įsivaizduokim valstybę kaip šeimą, kuri per metus turi apie 12 tūkstančių eurų. (Taip lengviau vaizduotę pasikinkyti). O jei iš 12 000 atimsim kokius 60 eurų, ar labai nuskursim? Jei iš 12 000 atimsim dar kokius 140 eurų (čia suma be nulių, kurios reikia mokytojams) ar dar 40 eurų (vėl be nulių) skirsim ligoninėms ir t.t., lengviau suprasim, kas vyksta, ir kas su mumis daroma. Imsime vadinti tai jau ne sumomis, o tik sumelėmis. Ar ne todėl valdžia nuolat sako: „Mes paieškosim ir rasim“? Nuolat tai girdime. Bet rimtiems finansininkams tai turėtų būti juokinga! Kiekvienas mūsų norėtų spintelėje paieškojęs taip pat rasti kokį milijoną. Bet nerandam. O valdžiai kažkaip vis pasiseka. Tad kas paneigs, jog problemos sukuriamos, kad vėliau jas būtų galima išdidžiai išspręsti? Ir dar nedidelis prierašas: pasaulio tyrimai smagiai atsako į klausimą, kodėl patys turtingiausieji dažniausiai balsuoja už konservatoriškas partijas? Ogi todėl, kad būtent jos beveik visuomet žada nedidinti mokesčių.
- Dabar, profesoriau, bandysiu jus įsukti į dar vieną nuodėmingą sūkurį: paklausiu, kiek Lietuvoje kainuoja... žmogus.
- Na, visi Lietuvoje sako, kad tikrai nedievobaiminga (ir nelietuviška) yra gyvybę įkainoti pinigais. Tačiau atsakymai, remiantis pasaulio teismų praktika, draudimo bendrovių praktika ir gėrybių, sukurtų per gyvenimą, suma egzistuoja. Štai, pavyzdžiui, Liuksemburgo piliečio kaina yra apie 6 milijonus eurų. Kiekvienas švedas vidutiniškai kainuoja 2,5 milijono eurų. Lietuvoje, žinoma, skaičiuoklės nėra. Tačiau, jei remsimės europiniais pavyzdžiais ir tam tikrais numanomais skaičiais, vieno lietuvio vidutinė kaina svyruoja tarp 500-700 tūkstančių eurų.
- Žiauru!
- Nieko čia žiauraus. Palyginti su Afrikos šalimis - labai daug. Bet, ar klausdamas manęs, pagalvojote apie tai, kiek Lietuvos piliečių kasmet nusižudo? Atsakysiu: per atkurtosios nepriklausomybės metus daugiau kaip 35 tūkstančiai. O išvada kokia? Dėl to, kad nesirūpinam nei materialine, nei dvasine gerove, nei sveikata (dar kartą prisimenant Šarūno Narbuto kovą), per tuos metus Lietuva, atsižvelgiant į vieno lietuvio kainą, neteko beveik dviejų valstybės biudžetų. Jei vėl klausite kodėl – atsakysiu: mūsų valdžia vis dar gyvena 20-ojo amžiaus pradžios idėjomis, tikras problemas slepia po prakilnia demagogija, superromantiškai šneka ir nieko nedaro, kad būtų kitaip.
- Laukiu receptų: ką turėtume daryti?
- Apie tai rašiau knygoje „Felicitarinis kelias“. Tai knyga apie laimės ekonomiką. Vienas pagrindinių tos ekonomikos siūlymų yra naujas darbo laiko standartas. Prisiminkime: vergai per parą dirbo 16-18 valandų. Baudžiauninkai dvaruose plušo po 12-16 valandų. Penkių dienų darbo savaitė radosi tik 1960-aisiais. O štai dabar Didžiosios Britanijos ekonomikos fondas jau siūlo 21 valandos darbo savaitę.
- Tai gi mažiau uždirbsim!
- Jau suskaičiuota. Tie, kurie dirba ne visą darbo savaitę, jau šiandien uždirba iki 60-ties procentų daugiau. Nes jie – pailsėję, streso atsikratę. Trumpesnis darbo laikas – nauda ekologijai. Vartojimas tampa racionalesnis. Daugiau laiko jie skiria šeimai, ilgėliau bendrauja su vaikais. Mes vis dar nejaučiame, kad arčiau dienos, kai pasaulį užkariaus dirbtinis intelektas. O gal jaučiame? Nes prekybos centruose vis dažniau mus aptarnauja ne kasininkės - automatai.
O medicinos iššūkiai? Jie – čia pat. Vėžys bus įveiktas. Bet iki to dar turim peršokti tyrimų barjerą. Šiandien Lietuvoje net ir itin patyręs onkologas, per ilgametį stažą matęs tūkstančius tyrimų, taip pat sutrumpins darbo laiką. Nes tuos tyrimus per keletą minučių išanalizuos kompiuteris. Naujaisiais mūsų pinigais taps mūsų laikas.
- Pradėjom apie pinigus skaičiuoti išmokusias beždžiones. Ar nesam šiomis, ikišventinėmis dienomis, truputį į jas panašūs? Nes padidėjęs tempas, kasdienis pinigų skaičiavimas mus vėl daro piktus, kartais beveik įniršusius, įtarius, gobšus ir vardan tų šventinių gėrybių net parsiduoti linkusius?
- Žinote, aš jums vadovėliškai paaiškinsiu vieną šventinėje psichologijoje patiriamą emociją – stresą, - sako profesorius. - Apibrėžta: tai yra universali nespecifinė organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti. Tad to ir linkiu: prisitaikyti. Ir dar prašyčiau nepamiršti, kad Šventos Kalėdos – tai ne balius ir ne keitimasis dovanomis. O kūdikėlio laukimas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: