Vaistų kainos – didelis galvos skausmas, ypač sergantiesiems. Žmonės piktinasi, nes kasmet pinigų vaistinėse palieka vis daugiau. Mokesčių mokėtojų pinigų sunešto privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išlaidos vaistų kompensavimui kasmet didėja. 2011 m. kompensuota vaistų už 166 mln. eurų, o 2015 m. – beveik už 200 mln. eurų. Dar maždaug 54 mln. eurų pernai gyventojai už kompensuojamų vaistų priemokas sumokėjo patys.
Nors dėl brangstančių vaistų pirkėjai pirmiausia linkę kaltinti pardavėjus, Konkurencijos tarybos tyrimas atskleidė, kad pyktį reikėtų nukreipti kita linkme. Svertus, kad atpigtų kompensuojami vaistai, turi valdžia. Tereikia atšaukti pacientų interesams kenkiančius reguliavimus ir, tikėtina, mokėti tektų mažiau .
Vaistų rinka taip sureguliuota, kad kai kurių brangių vaistų pigesnės alternatyvos (vadinamieji generiniai vaistai) į Lietuvą išvis negali patekti. Dėl to dabartiniai vaistų tiekėjai nepatiria konkurentų spaudimo mažinti kainas, o vartotojai neturi pasirinkimo. Kitaip sakant, vaistai nepinga dėl to, kad valdžia yra suvaržiusi konkurenciją tarp vaistų gamintojų.
Konkurencijos taryba atliko vaistų rinkos tyrimą ir nustatė, kad pigesni vaistai nepatenka į rinką dėl šiuo metu taikomo kompensuojamųjų vaistų kainų reguliavimo, įtraukiant vaistus į kompensuojamų vaistų sąrašą. Dabar generinis (pigesnis) vaistas gali pakliūti į kompensuojamų vaistų sąrašą tik tokiu atveju, jei jis yra 50 proc. pigesnis už jau sąraše esantį pigiausią patentinį (brangesnį) tos pačios grupės vaistą. Pavyzdžiui, jei sąraše esantis pigiausias vaistas kainuoja 50 eurų, tai norint į sąrašą įtraukti dar pigesnį vaistą, jo kaina turi būti ne didesnė nei 25 eurai. Tačiau, jei gamintojas ir gali pasiūlyti pigesnį vaistą, pvz. už 30 eurų, jis į kompensuojamųjų vaistų sąrašą nebus įtrauktas.
Valdžios logika čia labai keista. Jei žmonės vaistą galėtų įsigyti už 30 eurų, o ne už 50, žmonėms būtų geriau. Aišku, dar geriau būtų už 10 eurų. Bet kol vaistų už 10 eurų neatsirado, kas geriau: vaistai už 30 ar už 50 eurų? Žinoma, prie gamintojo deklaruotos vaisto kainos dar prisideda prekybininkų antkainiai, pridėtinės vertės mokestis, o dalis vaisto kainos kompensuojama iš PSDF. Tačiau tai nekeičia fakto, kad pacientas turėtų galimybę rinktis pigesnį vaistą.
Maža to, kasmet pigesnių vaistų patekimui į kompensuojamų vaistų sąrašą reikalavimai tik griežtinami. Iš viso šiame sąraše yra 485 vaistų grupės, net apie trečdalis visų grupių vaistų per pastaruosius penkerius metus nebuvo pildytos pigesniais vaistais. Akivaizdu, kad pigesnių vaistų pasiūla ribojama. Dėl to vaistų kainos nemažėja, o PSDF lėšos toliau naudojamos neefektyviai.
Tai patvirtina ir Valstybės kontrolė, praeitą savaitę nustačiusi, kad vaistų įtraukimui į kompensavimo sistemą trūksta aiškumo ir skaidrumo.
Ką reikėtų daryti, kad būtų geriau? Leisti rinktis pačiam pacientui. Į kompensuojamų vaistų sąrašą įtraukti pigesnius generinius vaistus, t. y. nebetaikyti taisyklės, kad generinis vaistas turi būti dvigubai pigesnis. Tegul vartotojas sprendžia, ar jis nori mokėti 30 ar 50 eurų.
Žinoma, neperlenkti lazdos į kitą pusę. Papildžius kompensuojamųjų vaistų sąrašą pigesniais vaistais, nereikia išbraukti brangesnių. Jei žmogus nori ir gali prisimokėti daugiau už, jo manymu, geresnį kompensuojamą vaistą, nereikia to uždrausti. Juk kai žmogus kiekvieną mėnesį moka sveikatos draudimo mokestį, niekur neparašyta, kokiais vaistais jis turi būti gydomas. Pacientas turi turėti teisę tai pasirinkti pats.
Dovilė Sujetaitė - Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: